Gruodžio 10 dieną Bažnyčia mini Loreto Švenčiausiąją Mergelę Mariją – vieną seniausių ir labiausiai gerbiamų Marijos pagerbimų Katalikų Bažnyčioje. Ši šventė glaudžiai susijusi su garsiuoju Loreto Nameliu Italijoje, kuris pagal senąją krikščionišką tradiciją laikomas tuo pačiu namu iš Nazareto, kuriame gyveno Švenčiausioji Mergelė Marija, kur angelas Gabrielius jai apreiškė žinią apie Jėzaus gimimą ir kur prasidėjo didysis žmonijos išganymo slėpinys – Dievo Įsikūnijimas. Loreto Namelis tapo ne tik piligrimystės vieta, bet ir ženklu, kad Dievas ateina į paprastą žmogaus gyvenimą, į šeimą, namus, kasdienybę ir žmogaus širdį.

Pagal tradiciją, XIII amžiaus pabaigoje, musulmonams užėmus Šventąją Žemę ir iškilus pavojui krikščionių šventovėms, Nazareto Namelis buvo išgelbėtas ir perkeltas į Europą. Pasakojama, kad 1291 metais jis pirmiausia atsirado Trsate, dabartinėje Kroatijoje, o 1294 metais buvo perkeltas į Loreto miestą Italijoje, netoli Adrijos jūros. Nors istorikai diskutuoja dėl tikslaus perkėlimo būdo, pati Bažnyčia per šimtmečius matė šioje vietoje ypatingą Dievo malonės ženklą. Loreto greitai tapo viena svarbiausių piligrimystės vietų Europoje. Čia keliavo popiežiai, karaliai, šventieji ir paprasti tikintieji ieškodami Marijos globos bei artumo Dievui. Virš mažojo Namelio buvo pastatyta didinga bazilika, kuri iki šiol traukia milijonus piligrimų iš viso pasaulio.

Loreto Namelio prasmė pirmiausia yra teologinė. Tai vieta, susijusi su Įsikūnijimo slėpiniu – akimirka, kai Dievo Sūnus tapo žmogumi. Būtent Nazarete Marija ištarė savo garsųjį „taip“ Dievui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man pagal tavo žodį.“ Šis jos klusnumas atvėrė kelią pasaulio išganymui. Todėl Loreto šventė primena žmogui pasitikėjimą Dievu, tikėjimą ir atvirumą Jo valiai. Tačiau labai svarbi ir kita šio slėpinio pusė – Dievas pasirinko ne rūmus ar valdovų didybę, bet paprastą namelį. Krikščionybė nuo pat pradžių skelbia, kad Dievas ateina į žmogaus kasdienybę, į šeimos gyvenimą, darbą, paprastumą ir net vargą. Loreto Namelis tampa šventų namų simboliu – vietos, kur gyvena meilė, malda, pagarba ir Dievo artumas.

Šventovė nuo seno garsėjo daugybe malonių ir stebuklų. Loreto Dievo Motina tapo keliautojų globėja, o 1920 metais popiežius Benediktas XV paskelbė ją visų aviatorių globėja. Per šimtmečius Loreto aplankė daugybė šventųjų, tarp jų šventasis Karolis Boromiejus, šventasis Pranciškus Salezas, šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir šventasis Jonas Paulius II, kuris ypatingai pabrėždavo Nazareto šeimos ir krikščioniškų namų svarbą šiuolaikiniam pasauliui.

Lietuvai Loreto Dievo Motinos pagarba taip pat labai artima, nes lietuvių tikėjime namai nuo seno turėjo šventą reikšmę. Lietuviškose sodybose kabėdavo kryžiai ir šventi paveikslai, šeimos kartu kalbėdavo rožinį, gegužines pamaldas, o Marija buvo suvokiama kaip Motina ir šeimos globėja. Kaip Nazareto namelyje gyveno Jėzus, Marija ir Juozapas, taip ir Lietuvoje tikėjimas ilgus amžius buvo perduodamas šeimose iš kartos į kartą. Net sunkiais okupacijų ar tremčių metais lietuvių namuose išlikdavo malda, šventi paveikslai ir pasitikėjimas Dievo Motina. Loreto šventė todėl labai artimai kalba ir mūsų tautai – Dievas gyvena ten, kur žmogus Jį priima į savo kasdienybę.

Šiandien, kai pasaulyje daug vienatvės, susiskaldymo ir šeimų sužeidimų, Loreto Švenčiausioji Mergelė Marija primena, kad namai turi būti ne tik gyvenamoji vieta, bet meilės, ramybės ir Dievo artumo erdvė. Ji kviečia šeimas sugrįžti prie bendros maldos, tarpusavio pagarbos ir tikėjimo. Loreto Namelis liudija labai paprastą, bet gilią tiesą – Dievas nėra tolimas. Jis ateina gyventi pas žmogų.

Loreto Švenčiausioji Mergele Marija, Nazareto Namelio Motina, globok mūsų šeimas, saugok mūsų namus, mokyk mus pasitikėti Dievu ir padėk, kad mūsų gyvenime niekada nepritrūktų tikėjimo, meilės ir ramybės.

Parapijos info.