Šv. Karolis Boromiejus (1538-1584), vyskupas, minimas lapkričio 4 d.

Lapkričio 4 dieną Bažnyčia mini šventąjį Karolį Boromiejų – vyskupą, kardinolą ir vieną svarbiausių Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo veikėjų po Tridento Susirinkimo. Jis gyveno 1538–1584 metais ir tapo žmogumi, kuris sudėtingu laikotarpiu ne tik kalbėjo apie reformą, bet pirmiausia pats gyveno Evangelija. Šventasis Karolis buvo kilmingas ir labai įtakingas žmogus, tačiau visą savo gyvenimą stengėsi parodyti, kad tikroji Bažnyčios didybė slypi ne turtuose ar valdžioje, bet šventume, tarnystėje ir meilėje Kristui.

Karolis gimė 1538 metų spalio 2 dieną Aronoje, Šiaurės Italijoje, kilmingoje Boromėjų šeimoje. Jo šeima priklausė turtingiausiems ir įtakingiausiems Italijos didikams. Nuo vaikystės jis buvo ugdomas religingai ir gavo puikų išsilavinimą. Jaunystėje studijavo teisę Pavijos universitete ir garsėjo nepaprastu darbštumu bei rimtumu. Tuo metu Europoje Bažnyčia išgyveno vieną sunkiausių istorijos laikotarpių – plito protestantų reformacija, kilo dideli religiniai konfliktai, o pačioje Bažnyčioje buvo daug netvarkos, moralinio nuosmukio ir pasaulietiškumo.

1560 metais Karolio dėdė Jonas Andriejus Medičis buvo išrinktas popiežiumi Pijumi IV. Tuomet dar labai jaunas Karolis buvo pakviestas į Romą ir paskirtas kardinolu bei popiežiaus sekretoriumi. Daugelis būtų tokias pareigas priėmę kaip kelią į prabangą ir valdžią, tačiau Karolis labai greitai parodė kitokią dvasią. Jis gyveno santūriai, daug meldėsi ir visas jėgas atidavė Bažnyčios reikalams. Viena svarbiausių jo užduočių tapo Tridento Susirinkimo užbaigimas. Šis susirinkimas, vykęs 1545–1563 metais, buvo Bažnyčios atsakas į reformacijos krizę ir tapo vienu svarbiausių katalikybės istorijos įvykių. Karolis aktyviai dirbo, kad susirinkimo nutarimai būtų įgyvendinti praktiniame Bažnyčios gyvenime.

1564 metais Karolis buvo paskirtas Milano arkivyskupu. Milano vyskupija tuo metu buvo labai didelė ir apleista. Daugelis kunigų buvo silpnai išsilavinę, trūko drausmės, žmonių religinis gyvenimas buvo paviršutiniškas. Karolis ėmėsi didžiulio darbo atnaujinti Bažnyčią. Jis steigė kunigų seminarijas, nes Tridento Susirinkimas pabrėžė tinkamo kunigų ugdymo svarbą. Iki tol daug kur kunigai neturėdavo sistemingo pasirengimo tarnystei. Karolis suprato, kad Bažnyčios atsinaujinimas prasideda nuo šventų ir gerai paruoštų kunigų.

Jis taip pat daug keliavo po savo milžinišką vyskupiją. Tais laikais tai buvo labai neįprasta, nes daugelis vyskupų gyvendavo rūmuose ir retai lankydavo žmones. Karolis eidavo net į atokiausius kalnų kaimus, lankydavo parapijas, rūpinosi liturgijos tvarka, mokė žmones tikėjimo. Jis buvo labai reiklus kunigams ir sau pačiam, tačiau kartu kupinas gailestingumo paprastiems žmonėms. Jo gyvenime labai ryški ganytojo tema – jis jautėsi atsakingas už jam patikėtas sielas.

1576 metais Milaną užklupo baisus maro protrūkis. Daugelis turtingųjų ir valdžios žmonių pabėgo iš miesto, tačiau Karolis liko su žmonėmis. Jis pats lankė ligonius, organizavo pagalbą vargšams, pardavinėjo savo turtą maistui ir vaistams pirkti. Kai bažnyčios buvo uždarytos dėl epidemijos, jis rengė lauko pamaldas ir procesijas, kad žmonės neprarastų dvasinės vilties. Pasakojama, kad jis basas, su virve ant kaklo kaip atgailos ženklu, eidavo miesto gatvėmis melsdamasis už žmones. Ši maro patirtis labai aiškiai atskleidė jo šventumą – jis buvo pasiruošęs dėl savo žmonių aukoti ne tik laiką ar turtą, bet ir gyvybę.

Karolis gyveno labai asketiškai. Nors buvo kilmingas kardinolas, jis valgė kukliai, daug pasninkavo, ilgai meldėsi ir vengė prabangos. Jis suprato, kad Bažnyčios reforma negali būti vien išorinė. Jei žmogaus širdis nesikeičia, nepadės jokie įstatymai ar struktūros. Todėl jis pirmiausia siekė asmeninio šventumo.

Teologiškai šventasis Karolis Boromiejus labai svarbus kaip Tridento reformos įkūnytojas. Jis padėjo Bažnyčiai suprasti, kad tikėjimo krizės negalima įveikti vien kovojant prieš klaidas. Reikia gyventi Evangelija autentiškai ir šventai. Karolis stipriai pabrėžė:

• Eucharistijos svarbą,
• sakramentų pagarbą,
• kunigų šventumą,
• katechezę,
• liturgijos grožį,
• rūpestį vargšais.

Jo gyvenime labai ryški Kristaus Gerojo Ganytojo tema. Jis nebuvo tolimas valdovas, bet žmogus, kuris pažinojo savo žmones ir buvo pasiruošęs kentėti kartu su jais. Tai ypač matyti maro metu, kai jis liko mieste tarp sergančiųjų.

Šventasis Karolis taip pat labai prisidėjo prie katechezės atnaujinimo. Jis suprato, kad daugelis žmonių menkai pažįsta tikėjimą, todėl rūpinosi vaikų ir jaunimo mokymu. Jo iniciatyvos turėjo didžiulę įtaką visos Europos Bažnyčiai.

1584 metų lapkričio 3 dieną Karolis mirė Milane, būdamas vos 46 metų. Žmonės jau jo gyvenimo metu laikė jį šventu. 1610 metais popiežius Paulius V paskelbė jį šventuoju.

Lietuvai šventojo Karolio Boromėjaus liudijimas taip pat labai artimas. Tridento Susirinkimo reforma stipriai paveikė ir Lietuvos Bažnyčią – buvo steigiamos seminarijos, stiprinama katechezė, rūpinamasi liturginiu gyvenimu. Lietuvos kunigai ir vienuoliai šimtmečius mokėsi iš tokių šventųjų kaip Karolis, suprasdami, kad tikrasis Bažnyčios atsinaujinimas prasideda nuo širdies.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug paviršutiniškumo ir dvasinio nuovargio, šventasis Karolis Boromiejus primena, kad Bažnyčia atsinaujina tada, kai jos žmonės iš tikrųjų gyvena Evangelija. Jis moko, kad tikras ganytojas turi ne ieškoti savo garbės, bet būti arti žmogaus, ypač kenčiančio ir silpno.

Šventasis Karoli Boromiejau, ištikimas Bažnyčios ganytojau ir vargšų tėve, melskis už mus, kad mylėtume Kristų visa širdimi, nebijotume tarnauti kitiems ir savo gyvenimu liudytume Evangelijos šviesą pasauliui.

Parapijos info.