Lapkričio 24 dieną Bažnyčia mini šventąjį Andriejų Zung-Laką, kunigą, ir jo draugus kankinius – didžiulę Vietnamo tikinčiųjų grupę, kuri XVIII ir XIX amžiais kentėjo ir mirė dėl Kristaus. Šių šventųjų istorija yra viena stipriausių Evangelijos liudijimo istorijų Azijoje. Jie buvo žmonės iš labai skirtingų gyvenimo sluoksnių – vyskupai, kunigai, katechetai, šeimų tėvai, motinos, kariai, valstiečiai ir paprasti tikintieji, tačiau juos visus vienijo viena tiesa: jie labiau pasirinko Kristų negu savo gyvybę. Jų gyvenimai primena, kad Bažnyčia auga ne tik pamokslais ar išorinėmis struktūromis, bet pirmiausia šventumu ir ištikimybe Evangelijai.

Krikščionybė Vietname pradėjo plisti XVI amžiuje, kai į šalį atvyko pirmieji misionieriai iš Portugalijos ir kitų Europos kraštų. XVII amžiuje Evangeliją ypač aktyviai skelbė jėzuitai, tarp jų garsusis misionierius Aleksandras de Rodas. Daugelis vietnamiečių priėmė krikščionybę, tačiau valdovai į naują tikėjimą dažnai žiūrėjo įtariai. Krikščionys buvo laikomi grėsme tradicinei tvarkai, imperatoriaus valdžiai ir senajai religinei sistemai. Dėl to prasidėjo žiaurūs persekiojimai, trukę daugiau nei šimtmetį. Tūkstančiai tikinčiųjų buvo kalinami, kankinami, tremiami ar žudomi vien todėl, kad nenorėjo išsižadėti Kristaus. Tarp 1745 ir 1862 metų daugybė vietnamiečių atidavė gyvybę už tikėjimą, o Bažnyčia iš jų 117 paskelbė šventaisiais. 1988 metais popiežius Jonas Paulius II juos kanonizavo kaip Vietnamo kankinius.

Žymiausias iš jų buvo šventasis Andriejus Zung-Lakas. Jis gimė apie 1795 metus neturtingoje šeimoje Šiaurės Vietname. Jo tikrasis vardas buvo Tran An Dung. Vėliau, priėmęs krikščionybę, jis pasirinko Andriejaus vardą. Kad išvengtų persekiojimų, kartais buvo vadinamas Laku, todėl istorijoje liko kaip Andriejus Zung-Lakas. Jaunystėje jis dirbo katechetu, vėliau buvo įšventintas kunigu ir uoliai tarnavo tikintiesiems. Tuo metu būti kunigu Vietname reiškė nuolat gyventi mirties akivaizdoje. Kunigai slapstėsi, Mišios būdavo aukojamos naktimis ar atokiose vietose, tikintieji rizikavo gyvybe vien priimdami sakramentus. Andriejus ne kartą buvo suimtas, tačiau bendruomenės jį išpirkdavo iš kalėjimo. Nepaisant to, jis vis tiek grįždavo pas žmones ir toliau skelbdavo Evangeliją. Galiausiai 1839 metais buvo suimtas paskutinį kartą. Kalėjime patyrė spaudimą išsižadėti tikėjimo, tačiau liko tvirtas iki galo ir 1839 metų gruodžio 21 dieną Hanojuje buvo nukirsdintas.

Tačiau Andriejus buvo tik vienas iš daugelio. Kiti Vietnamo kankiniai kentėjo įvairiausiais būdais – vieni buvo nukirsdinti, kiti pasmaugti, sudeginti ar ilgus metus laikyti grandinėse. Daugelis jų galėjo išsigelbėti tereikėję mindžioti kryžių ar viešai išsižadėti Kristaus, tačiau jie pasirinko likti ištikimi. Jų liudijime labai ryški Evangelijos tiesa, kad tikras tikėjimas nėra vien tradicija ar kultūrinis paveldas. Tikėjimas tampa gyvas tada, kai žmogus pasiryžta dėl jo aukotis.

Šių kankinių istorijoje ypač svarbi Bažnyčios visuotinumo tema. Evangelija pasiekė ne tik Europą ar Viduržemio pasaulį, bet ir tolimąją Aziją. Kristus tapo artimas vietnamiečiams, jų kultūrai, kalbai ir gyvenimui. Tai primena, kad Bažnyčia nėra vienos tautos ar vienos civilizacijos tikėjimas – ji apima visas tautas ir visas kultūras. Vietnamo kankiniai tapo ženklu, kad šventumas gali sužydėti bet kurioje pasaulio vietoje.

Teologiškai jų gyvenimas labai glaudžiai susijęs su Kristaus Kryžiaus slėpiniu. Kankiniai neieškojo mirties dėl pačios mirties. Jie liudijo meilę Kristui, kuris pirmasis atidavė gyvybę už žmogų. Jų kančia tapo dalyvavimu Kristaus kančioje ir prisikėlimo viltyje. Bažnyčia nuo pirmųjų amžių mokė, kad kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Tai labai aiškiai matyti Vietname – nors persekiojimai buvo žiaurūs, Bažnyčia nebuvo sunaikinta. Priešingai, tikėjimas augo ir stiprėjo.

Lietuvai Vietnamo kankinių istorija labai artima. Lietuvos žmonės taip pat išgyveno laikus, kai už tikėjimą buvo kalinama, tremiama ir žudoma. Sovietų okupacijos metais kunigai, vienuolės ir pasauliečiai rizikavo viskuo, kad išlaikytų gyvą Bažnyčią. Slaptos Mišios, draudžiama religinė spauda, kryžių statymas ir tikėjimo perdavimas vaikams labai primena Vietnamo tikinčiųjų istoriją. Todėl šių kankinių liudijimas Lietuvos žmogui lengvai suprantamas – tikėjimas iš tiesų brangus tampa tada, kai dėl jo tenka kentėti.

Šiandien pasaulyje, kuriame daugelis krikščionių gyvena patogiai ir laisvai, Vietnamo kankiniai primena, kad Evangelija nėra vien graži idėja ar kultūrinis paprotys. Ji yra gyvenimas, dėl kurio verta aukotis. Jie moko, kad žmogaus širdies negali palaužti nei baimė, nei smurtas, jei joje gyvena Kristus.

Šventasis Andriejau Zung-Lakai ir Vietnamo kankiniai, ištikimi Kristaus liudytojai, melskitės už mus, kad nebijotume gyventi pagal Evangeliją, liktume tvirti tikėjime ir savo gyvenimu liudytume Dievo meilę pasauliui.

Parapijos info.