Lapkričio 21 d. minime Švč. Mergelės Marijos Paaukojimą šventykloje.

Ši šventė nėra tiesiogiai aprašyta Šventajame Rašte, tačiau ji kyla iš labai senos krikščioniškos tradicijos, kuri pasakoja apie mažosios Marijos atvedimą į Jeruzalės šventyklą ir jos visišką pašventimą Dievui. Nors Evangelijos apie šį įvykį nekalba, Bažnyčia jame mato labai gilią dvasinę ir teologinę prasmę – tai diena, kai prisimenamas Marijos gyvenimo atidavimas Dievui nuo pat jaunystės ir jos ypatingas pasirengimas tapti Dievo Sūnaus Motina.

Šios šventės ištakos siekia ankstyvuosius krikščionybės amžius. Pasakojimas apie Marijos paaukojimą randamas II amžiaus apokrifiniame tekste „Jokūbo pirmoji evangelija“. Jame pasakojama, kad Marijos tėvai Joakimas ir Ona, ilgai neturėję vaikų, meldė Dievo dovanos ir pažadėjo gimusį vaiką pašvęsti Viešpačiui. Kai Marijai sukako treji metai, jie nuvedė ją į Jeruzalės šventyklą. Tradicija vaizduoja mažą mergaitę, drąsiai kylančią šventyklos laiptais ir pasiliekančią Dievo artumoje. Nors šis pasakojimas nėra istorinis Evangelijos liudijimas tiesiogine prasme, Bažnyčia per jį apmąsto Marijos visišką atsidavimą Dievui ir jos ypatingą pašaukimą išganymo istorijoje.

Rytų Bažnyčioje ši šventė pradėta minėti jau VI amžiuje, kai Jeruzalėje buvo pašventinta bazilika, pastatyta netoli senosios šventyklos vietos. Vėliau šventė paplito visame krikščioniškame pasaulyje, o į Vakarų Bažnyčios liturgiją galutinai buvo įtraukta XV amžiuje.

Teologiškai ši šventė labai svarbi todėl, kad ji kalba apie žmogaus pašventimą Dievui. Marija nuo pat savo gyvenimo pradžios buvo visiškai atvira Dievo veikimui. Ji tampa tobulu žmogaus atsako į Dievo kvietimą paveikslu. Vėliau Nazarete angelas Gabrielius išgirs jos „tebūna man pagal tavo žodį“, tačiau šis „taip“ pradeda bręsti daug anksčiau – tyliame gyvenime, maldoje, klusnume ir širdies atsidavime Dievui.

Šventoji Mergelė Marija šioje šventėje atsiskleidžia ne tik kaip būsimoji Kristaus Motina, bet ir kaip tikėjimo keliautoja. Ji nėra žmogus, kuriam viskas buvo lengva ar savaime aišku. Kaip ir kiekvienas žmogus, ji augo tikėjime, mokėsi klausytis Dievo ir visiškai Jam pasitikėti. Todėl ši šventė labai glaudžiai susijusi su vidinio gyvenimo tema. Ji primena, kad šventumas dažniausiai bręsta tyliai, kasdienybėje, nematomuose pasirinkimuose būti su Dievu.

Bažnyčios Tėvai Mariją dažnai vadino „gyvąja šventykla“. Jeruzalės šventykla buvo vieta, kur gyveno Dievo artumas, tačiau Marijoje pats Dievas priėmė žmogaus kūną. Todėl jos paaukojimas šventykloje tampa tarsi ženklu būsimo dar didesnio slėpinio – Dievas apsigyvens joje pačioje. Ši mintis labai gili: žmogaus širdis taip pat pašaukta tapti Dievo buvimo vieta.

Šventė kalba ir apie vaikų auklėjimą tikėjime. Joakimas ir Ona atiduoda savo vaiką Dievui ne todėl, kad jos netektų, bet todėl, kad supranta – žmogaus gyvenimas yra dovana iš Dievo. Krikščioniškoje tradicijoje tai tapo tėvų atsakomybės simboliu: ne tik rūpintis vaiko ateitimi, bet ir padėti jam atrasti Dievą.

Lietuvoje ši šventė galbūt nėra tokia plačiai žinoma kaip Kalėdos ar Velykos, tačiau jos dvasia labai artima lietuviškam pamaldumui. Lietuvių šeimose nuo seno vaikai buvo mokomi maldos, vedami į bažnyčią, ruošiami sakramentams. Marijos paveikslai namuose, gegužinės pamaldos, rožinis, šeimos malda vakare liudijo, kad tikėjimas perduodamas ne vien žodžiais, bet gyvenimu. Lietuvių tauta ypač myli Mariją kaip Motiną ir Globėją, todėl jos visiško atsidavimo Dievui pavyzdys visada buvo labai artimas mūsų žmonėms.

Šiandien pasaulyje, kuriame žmogus dažnai blaškomas triukšmo, skubėjimo ir paviršutiniškumo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo šventė kviečia sustoti ir pažvelgti į tylų vidinį gyvenimą. Ji primena, kad didžiausi Dievo darbai prasideda ne išoriniuose triumfuose, bet širdyje, kuri atsiveria Dievui. Marija moko, kad tikrasis žmogaus didumas slypi ne valdžioje ar garsume, bet gebėjime pasakyti Dievui „taip“.

Švenčiausioji Mergele Marija, Dievui paaukotoji ir Jo malonės pilnoji, mokyk mus tyliai pasitikėti Viešpačiu, gyventi atvira širdimi ir savo gyvenimą kasdien iš naujo atiduoti Dievui, kad ir mes taptume Jo meilės ir šviesos nešėjais pasaulyje.

Parapijos info.