Lapkričio 18 dieną Bažnyčia mini Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimą Romoje. Ši diena iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip vien istorinis prisiminimas apie senų šventovių pastatymą, tačiau iš tiesų ji turi labai gilią dvasinę ir teologinę prasmę. Šventė nukelia į pačias Bažnyčios šaknis – prie dviejų didžiųjų apaštalų, Petro ir Pauliaus, kurių tikėjimas, skelbimas ir kankinystė tapo visos krikščionybės pamatu. Šių bazilikų pašventinimas yra ne tik pastatų pagerbimas, bet ir gyvas priminimas, kad Bažnyčia statoma ant apaštalų liudijimo ir Kristaus Evangelijos.

Šventojo Petro bazilika Vatikane yra svarbiausia katalikų pasaulio šventovė, iškilusi virš vietos, kur, pagal seniausią krikščionišką tradiciją, buvo palaidotas apaštalas Petras – pirmasis Kristaus mokinys, Romos vyskupas ir žmogus, kuriam Jėzus pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Todėl ši bazilika nuo pat pradžių buvo ne tik didinga bažnyčia, bet ir gyvas ženklas apaštalinio tikėjimo, Bažnyčios vienybės ir ištikimybės Kristui iki mirties.

Apaštalas Petras į Romą atvyko I amžiuje ir čia, imperatoriaus Nerono persekiojimų metu, apie 64–67 metus buvo nukankintas. Tradicija liudija, kad jis buvo nukryžiuotas Vatikano kalvoje aukštyn kojomis, nes nesijautė vertas mirti taip, kaip Kristus. Netoli jo kankinystės vietos buvo ir kapas, prie kurio pirmieji krikščionys slapta rinkdavosi melstis. Tais laikais Bažnyčia dar gyveno persekiojimų sąlygomis, todėl tikėjimas buvo saugomas tyliai, katakombose ir kankinių atminime. Tačiau būtent šios vietos tapo krikščionių dvasinėmis šaknimis.

313 metais imperatorius Konstantinas paskelbė Milano ediktą, suteikusį krikščionims laisvę. Netrukus virš apaštalo Petro kapo buvo nuspręsta statyti didelę baziliką. Pirmoji Šventojo Petro bazilika pradėta statyti apie 319 metus, o pašventinta apie 324–333 metus. Pats imperatorius Konstantinas laikomas pirmosios bazilikos fundatoriumi. Ji tapo viena svarbiausių ankstyvosios krikščionybės šventovių ir pagrindine piligrimystės vieta Vakaruose.

Per daugiau nei tūkstantį metų senoji bazilika buvo ne kartą puošiama, plečiama ir restauruojama, tačiau ilgainiui pradėjo irti. XV amžiaus pabaigoje popiežiai jau matė, kad senasis pastatas nebegali būti išsaugotas. Popiežius Mikalojus V dar apie 1450 metus planavo didelius atnaujinimus, tačiau tikrasis naujosios bazilikos projektas prasidėjo popiežiaus Julijaus II laikais. 1506 metų balandžio 18 dieną buvo padėtas dabartinės Šventojo Petro bazilikos kertinis akmuo. Statyba truko daugiau nei šimtmetį ir tapo vienu didžiausių Renesanso bei Baroko epochos projektų.

Prie bazilikos kūrimo dirbo garsiausi to meto architektai ir menininkai – Donatas Bramantė, Rafaelis, Antonijus da Sangalas Jaunesnysis, Mikelandželas, Karlo Maderna, Džovanis Lorencas Berninis ir kiti. Mikelandželas 1547 metais perėmė statybos darbus ir sukūrė garsųjį kupolą, kuris iki šiol dominuoja Romos panoramoje. Kupolas tapo ne tik architektūriniu stebuklu, bet ir simboliu žmogaus žvilgsnio, kylančio į dangų. Vėliau Karlo Maderna pailgino baziliką ir sukūrė dabartinį fasadą, o Berninis XVII amžiuje suprojektavo didingą Šv. Petro aikštę bei garsųjį bronzinį baldakimą virš pagrindinio altoriaus.

Dabartinė bazilika buvo iškilmingai pašventinta 1626 metų lapkričio 18 dieną popiežiaus Urbono VIII. Ji tapo ne tik didžiausia pasaulio bažnyčia, bet ir matomu Katalikų Bažnyčios centru. Po pagrindiniu altoriumi iki šiol yra apaštalo Petro kapas, kuris XX amžiuje archeologinių tyrimų metu buvo dar kartą tyrinėtas ir patvirtintas kaip labai sena Petro pagerbimo vieta. 1950 metais popiežius Pijus XII paskelbė apie po bazilika rastą senovinį kapą, siejamą su apaštalu Petru.

Ji užima 15160 kvadratinių metrų plotą, ilgis – 211, 5 m, kupolas iškilęs į 133 m. aukštį. Šv. Petro bazilikos kriptose ilsisi daugumos popiežių palaikai.

Tačiau Šventojo Petro bazilikos didybė slypi ne jos marmure, auksuose ar dydyje. Jos esmė yra tikėjimo liudijimas. Visa ši šventovė pastatyta virš žmogaus, kuris dėl Kristaus atidavė gyvybę. Tai labai svarbi krikščionybės tiesa – Bažnyčia stovi ne ant politinės galios ar žmogiškos didybės, bet ant apaštalų tikėjimo ir kankinių kraujo.

Teologiškai Šventojo Petro bazilika simbolizuoja pačią Bažnyčią. Kaip pastatas remiasi į tvirtus pamatus, taip Bažnyčia remiasi į Kristų ir apaštalų liudijimą. Apaštalas Petras buvo silpnas žmogus – jis bijojo, klydo, net išsigynė Kristaus. Tačiau Dievas pasirinko būtent jį tapti Uola. Tai viena giliausių Evangelijos minčių: Dievas veikia per žmogaus silpnumą.

Bazilika taip pat labai stipriai kalba apie visuotinę Bažnyčią. Per šimtmečius į ją keliavo milijonai piligrimų iš visų tautų ir žemynų. Čia meldėsi šventieji, popiežiai, karaliai, vargšai ir paprasti žmonės. Ši vieta primena, kad Bažnyčia yra viena šeima, apimanti visą pasaulį.

Lietuvai Šventojo Petro bazilika taip pat visada buvo ypatingas vienybės su Roma ženklas. Net okupacijų laikais Lietuvos tikintieji jautė dvasinį ryšį su Šventuoju Tėvu ir Vatikanu. Daugelis lietuvių piligrimysčių į Romą laikė vienu svarbiausių gyvenimo tikėjimo įvykių. Šv. Petro vardas Lietuvoje labai gerbiamas nuo seniausių laikų, o daugybė mūsų bažnyčių pavadintos jo garbei.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug netikrumo ir dvasinio blaškymosi, Šventojo Petro bazilika išlieka ženklu, kad Kristaus Bažnyčia gyva. Imperijos griuvo, valdovai keitėsi, istorija ne kartą drebėjo nuo karų ir sukrėtimų, tačiau virš apaštalo Petro kapo tebestovi šventovė, liudijanti Kristaus pažadą: „Pragaro vartai jos nenugalės.“

Šventasis apaštale Petrai, Kristaus pasirinktoji Uola, melskis už mus, kad liktume ištikimi Evangelijai, mylėtume Bažnyčią ir visada savo gyvenimą statytume ant Kristaus – vienintelio tikrojo pamato.

Šventojo Pauliaus bazilika už miesto sienų Romoje yra viena svarbiausių viso krikščioniško pasaulio šventovių, pastatyta virš apaštalo Pauliaus kapo. Ji vadinama „už miesto sienų“, nes stovi už senųjų Romos Aureliano sienų, Ostijos kelio kryptimi, ten, kur pagal senąją Bažnyčios tradiciją buvo palaidotas tautų apaštalas Paulius. Ši bazilika nuo pirmųjų amžių tapo gyvu Evangelijos skelbimo, kankinystės ir Bažnyčios visuotinumo ženklu. Ji primena žmogų, kuris iš krikščionių persekiotojo tapo vienu didžiausių Kristaus liudytojų istorijoje.

Apaštalas Paulius gimė apie 5–10 metus Tarse, dabartinės Turkijos teritorijoje. Iš pradžių jis buvo fariziejus ir aktyviai persekiojo pirmuosius krikščionis, tačiau kelionėje į Damaską patyrė susitikimą su prisikėlusiu Kristumi, visiškai pakeitusį jo gyvenimą. Po atsivertimo Paulius tapo didžiuoju Evangelijos skelbėju tautoms. Jis keliavo po Mažąją Aziją, Graikiją, Makedoniją ir galiausiai pasiekė Romą – imperijos centrą. Čia, per imperatoriaus Nerono persekiojimus apie 64–67 metus, jis buvo nukankintas. Kadangi buvo Romos pilietis, Paulius nebuvo nukryžiuotas, bet nukirsdintas prie Ostijos kelio. Netoli tos vietos krikščionys palaidojo jo kūną ir pradėjo rinktis maldai prie kapo.

Po 313 metų Milano edikto, kai imperatorius Konstantinas suteikė krikščionims laisvę, virš apaštalo Pauliaus kapo buvo pastatyta pirmoji bazilika. Ji buvo pašventinta 324 metais popiežiaus Silvestro I. Ši pirmoji šventovė buvo palyginti nedidelė, tačiau labai greitai tapo svarbia piligrimystės vieta. Vėliau, imperatorių Teodosijaus, Valentiniano II ir Arkadijaus laikais, apie 386 metus pradėta statyti daug didesnė bazilika, nes senoji nebegalėjo sutalpinti piligrimų. Naujoji šventovė tapo viena didžiausių ankstyvosios krikščionybės bazilikų ir V amžiuje net pranoko tuometinę Šv. Petro baziliką savo dydžiu.

Per šimtmečius bazilika buvo ne kartą puošiama ir restauruojama. Viduramžiais šalia jos kūrėsi vienuolynai, ypač benediktinai, kurie saugojo šventovę ir rūpinosi piligrimais. Nuo 1215 iki 1964 metų bazilika buvo susieta su Aleksandrijos patriarchatu ir laikoma viena iš keturių didžiųjų popiežiškųjų bazilikų Romoje. Ji tapo labai svarbia vieta ne tik Vakarų, bet ir visos visuotinės Bažnyčios gyvenime.

1823 metų liepos 15 dieną baziliką nuniokojo didžiulis gaisras. Sudegė beveik visas senasis pastatas, išliko tik dalis mozaikų, triumfo arka ir kai kurie ankstyvosios bazilikos fragmentai. Ši nelaimė sukrėtė visą krikščionišką pasaulį. Popiežius Leonas XII paragino atstatyti šventovę, ir XIX amžiuje bazilika buvo atkurta beveik pagal senąjį ankstyvosios krikščionybės planą. Dabartinis pastatas buvo iškilmingai pašventintas 1854 metų gruodžio 10 dieną popiežiaus Pijaus IX, dalyvaujant daugybei vyskupų, susirinkusių į Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimą.

Bazilika iki šiol saugo apaštalo Pauliaus kapą. Po pagrindiniu altoriumi yra marmurinis sarkofagas, laikomas Pauliaus palaidojimo vieta. XX ir XXI amžiaus archeologiniai tyrimai dar kartą sustiprino senąją tradiciją, kad būtent čia ilsisi tautų apaštalas. Bazilikos viduje taip pat išsiskiria ilga mozaikinių popiežių portretų galerija – nuo apaštalo Petro iki dabartinio popiežiaus. Tai labai stiprus ženklas, primenantis nenutrūkstamą Bažnyčios istorijos tęstinumą.

Teologiškai Šventojo Pauliaus bazilika labai glaudžiai susijusi su Evangelijos skelbimo tema. Apaštalas Paulius buvo žmogus, kuris suprato, kad Kristus atėjo visoms tautoms. Jis neapsiribojo viena vieta ar viena kultūra. Paulius keliavo, kentėjo, buvo kalinamas, plakamas, atstumtas, tačiau nesiliovė skelbęs Kristaus. Todėl bazilika tampa ne tik kankinio kapo vieta, bet ir gyvu Bažnyčios misijos simboliu.

Paulius labai aiškiai suvokė, kad krikščionybė nėra vien įstatymų laikymasis ar tautinis paveldas. Tai gyvas susitikimas su Kristumi. Jo laiškai iki šiol sudaro didelę Naujojo Testamento dalį ir yra vieni giliausių teologinių tekstų visoje krikščionybėje. Bazilika virš jo kapo tarsi primena, kad Dievo žodis gyvas per amžius.

Ši šventovė taip pat kalba apie atsivertimą. Paulius buvo žmogus, kuris iš pradžių kovojo prieš Bažnyčią, tačiau Dievo malonė jį visiškai perkeitė. Todėl jo gyvenimas tampa vilties ženklu kiekvienam žmogui – nėra tokios tamsos ar klaidos, kurios Dievas negalėtų perkeisti.

Lietuvai Šventojo Pauliaus bazilika taip pat labai artima. Lietuvių tikėjimo istorijoje apaštalas Paulius visada buvo gerbiamas kaip drąsaus tikėjimo ir Evangelijos skelbimo pavyzdys. Daugelis Lietuvos bažnyčių dedikuotos apaštalams Petrui ir Pauliui, o piligrimystė į Romą lietuviams ilgus amžius buvo ypatingas vienybės su visuotine Bažnyčia ženklas. Net sunkiais okupacijų laikais Lietuvos tikintieji jautė ryšį su Roma ir apaštalų kapais.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug dvasinio nuovargio, abejonės ir susiskaldymo, Šventojo Pauliaus bazilika primena žmogui, kad Evangelija vis dar turi galią perkeisti gyvenimą. Ji liudija, kad Kristaus Bažnyčia pastatyta ne ant žmogaus stiprybės, bet ant tikėjimo, kuris išlieka net persekiojimų ir istorijos griūčių metu.

Šventasis apaštale Pauliau, tautų mokytojau ir drąsus Kristaus liudytojau, melskis už mus, kad nebijotume gyventi Evangelija, išliktume tvirti tikėjime ir savo gyvenimu vestume žmones prie Kristaus šviesos.

Parapijos info.