Šv. Leonas Didysis (+461), popiežius, Bažnyčios mokytojas, minimas lapkričio 10 d.

Lapkričio 10 dieną Bažnyčia mini šventąjį Leoną Didįjį – vieną svarbiausių pirmųjų amžių popiežių, Bažnyčios mokytoją, gyvenusį ir tarnavusį V amžiuje. Jis mirė 461 metais, palikdamas Bažnyčiai ne tik gausybę pamokslų ir laiškų, bet ir labai stiprų tikėjimo, drąsos bei ganytojiškos atsakomybės pavyzdį. Šventasis Leonas vadinamas Didžiuoju ne dėl žemiškos valdžios ar politinės galios, bet todėl, kad jo gyvenime ypač ryškiai atsiskleidė žmogus, kuris sugebėjo sudėtingu istoriniu laikotarpiu išlaikyti Bažnyčios vienybę, apginti tikėjimo tiesą ir tapti tvirtu dvasiniu autoritetu griūvančio pasaulio akivaizdoje.

Leonas gimė apie 390 metus, tikriausiai Toskanoje, Italijoje. Apie jo vaikystę ir jaunystę žinoma nedaug, tačiau jau anksti jis buvo pastebėtas dėl išminties, gebėjimo aiškiai kalbėti ir didelio atsidavimo Bažnyčiai. V amžiuje Romos imperija išgyveno sunkius laikus – imperijos galia silpo, Europą niokojo barbarų antpuoliai, visuomenėje augo nerimas, o pačioje Bažnyčioje kilo daug teologinių ginčų dėl Kristaus asmens ir tikėjimo tiesų. Tokiame istoriniame fone Leonas tapo žmogumi, kuris suvokė, kad Bažnyčia turi likti tvirta net tada, kai griūva pasaulio imperijos.

440 metais Leonas buvo išrinktas Romos vyskupu – popiežiumi. Tai buvo labai atsakinga tarnystė, nes tuo metu popiežius turėjo būti ne tik ganytojas, bet ir taikos bei stabilumo ženklas visai krikščioniškai bendruomenei. Leonas iš karto išsiskyrė savo aiškiu mokymu, didele vidine disciplina ir rūpesčiu Bažnyčios vienybe. Jis rašė laiškus įvairių kraštų vyskupams, rūpinosi liturgija, gynė vargšus ir stiprino Bažnyčios drausmę. Tačiau svarbiausia jo gyvenimo misija tapo kova už teisingą mokymą apie Kristų.

Tuo metu Bažnyčią ypač sukrėtė ginčai dėl Kristaus prigimties. Vieni mokė, kad Jėzus nėra tikras Dievas, kiti – kad Jis nėra tikras žmogus. Leonas labai aiškiai suprato, kad jei Kristus nebūtų tikras Dievas ir tikras žmogus vienu metu, žmogaus išganymas netektų prasmės. Todėl 449 metais jis parašė garsųjį „Leono laišką“ (Tomus ad Flavianum) Konstantinopolio patriarchui Flavianui. Šiame tekste Leonas aiškiai išdėstė Bažnyčios mokymą, kad Kristuje yra dvi prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – nesusimaišiusios ir neatskirtos viename Asmenyje. Šis mokymas tapo labai svarbiu Bažnyčios tikėjimo pagrindu.

451 metais Chalkedono Susirinkime Leono mokymas buvo iškilmingai patvirtintas. Pasakojama, kad susirinkimo tėvai po jo laiško skaitymo sušuko: „Per Leoną kalbėjo Petras!“ Tai buvo labai stiprus ženklas, kad popiežius suvoktas kaip apaštalo Petro tikėjimo paveldėtojas ir Bažnyčios vienybės saugotojas. Chalkedono Susirinkimas iki šiol laikomas vienu svarbiausių Bažnyčios istorijoje.

Tačiau Leonas buvo ne tik teologas. Jis gyveno labai dramatišku laikotarpiu, kai pati Roma patyrė didžiulius pavojus. 452 metais į Italiją įsiveržė hunų valdovas Atila. Romą apėmė baimė, nes atrodė, kad miestas bus sunaikintas. Tuomet popiežius Leonas išėjo susitikti su Atila. Tikslios pokalbio aplinkybės nežinomos, tačiau po susitikimo hunų valdovas netikėtai atsitraukė ir Roma buvo išgelbėta. Vėliau šis įvykis tapo simboliu, kad dvasinė stiprybė kartais gali būti galingesnė už kariuomenes.

455 metais Romą užpuolė vandalai. Šį kartą miestas buvo apiplėštas, tačiau Leonui pavyko išsiderėti, kad nebūtų deginamos bažnyčios ir masiškai žudomi žmonės. Tokiais momentais labai aiškiai atsiskleidė jo kaip ganytojo širdis – jis neieškojo saugumo sau, bet stojo tarp pavojaus ir žmonių.

Leonas taip pat garsėjo savo pamokslais. Jo homilijose labai giliai atsiskleidžia Kristaus Įsikūnijimo slėpinys. Jis mokė, kad Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus būtų pakeltas į bendrystę su Dievu. Ypač garsūs jo Kalėdų pamokslai, kuriuose nuolat skamba kvietimas žmogui prisiminti savo orumą: „Krikščioni, pažink savo kilnumą.“ Ši mintis labai svarbi visai krikščionybei – žmogaus vertė kyla iš to, kad Kristus priėmė žmogaus kūną.

Teologiškai šventasis Leonas Didysis labai svarbus kaip Kristaus slėpinio gynėjas. Jo mokymas apie Kristaus dievystę ir žmogiškumą iki šiol sudaro vieną svarbiausių Bažnyčios tikėjimo pagrindų. Tačiau jo gyvenime ne mažiau svarbi ir ganytojiškos tarnystės tema. Leonas suprato, kad tikras ganytojas turi ne tik mokyti, bet ir būti pasiruošęs kentėti dėl savo žmonių.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Bažnyčios vienybės tema. Leonas gyveno laikais, kai krikščioniškas pasaulis buvo pilnas ginčų, tačiau jis nuolat siekė, kad Bažnyčia išliktų viena tiesoje ir meilėje. Jis suprato, kad vienybė negali būti pastatyta ant kompromiso su klaida, bet taip pat negali būti grindžiama puikybe ar neapykanta.

461 metų lapkričio 10 dieną Leonas mirė Romoje. Netrukus jis buvo pradėtas gerbti kaip šventasis, o vėliau paskelbtas Bažnyčios mokytoju. Jis tapo pirmuoju popiežiumi istorijoje, gavusiu titulą „Didysis“.

Lietuvai šventojo Leono Didžiojo liudijimas taip pat labai artimas. Lietuvos istorijoje tikėjimo išsaugojimas dažnai reikalavo drąsos ir tvirtumo sudėtingais laikais. Kaip Leonas gynė Bažnyčią griūvančios imperijos fone, taip ir Lietuvos tikintieji per okupacijas bei persekiojimus saugojo tikėjimą, Bažnyčios vienybę ir žmogaus orumą.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug sumaišties, netikrumo ir tiesos relativizmo, šventasis Leonas Didysis primena, kad krikščionis negali prarasti Evangelijos pagrindo. Jis moko, kad Bažnyčia stipri ne pasaulio galia, bet ištikimybe Kristui.

Šventasis Leonai Didysis, ištikimas Bažnyčios ganytojau ir Kristaus tiesos gynėjau, melskis už mus, kad išliktume tvirti tikėjime, mylėtume Bažnyčią ir savo gyvenimu liudytume Kristaus šviesą pasauliui.

Parapijos info.