Iš tikrųjų  gali apimti netgi tam tikras liūdesys – Dieve, negi tu tikrai taip mumis tiki? Ar tiek daug iš mūsų tikiesi?

Bet prieš mus stovi pati įsikūnijusi Meilė. Tai Jis pamilo mus, kai dar buvome nusidėjėliai, kai Jam priešgyniavome, kai Jį ignoravome ir žeidėme, kai Jį erškėčiais karūnavome – bet Jis niekada nenustojo mylėti.

Mes girdime labai aiškų kvietimą – mylėkite darydami gera, mylėkite veiksmu, mylėkite visus nerūšiuodami.

Čia, žemėje, mes turime bėdą, kad kartais mylime labiau savo instituciją, papročius, požiūrius, savo socialinius burbuliukus. O Dievas trokšta, kad žmogus būtų mylimas – kiekvienas žmogus būtų mylimas, ypač tas, kuris šiandien dėl įvairių patirčių pats neįgalus save mylėti.

Po kvietimo mylėti net ir priešus, darant gera tiems, kurie mus persekioja, skamba Jėzaus priminimas: „Melskitės, melskitės, melskitės!“ Iš tikrųjų turbūt tai yra pamatinis šaltinis.

Mes kartais prisikaupiame įvairių apnašų, nuoskaudų, nesusipratimų, baimių ir nustojame mylėti net ne priešus – kartais su meile bijome pažvelgti vienas į kitą ar net į save pačius.

Taigi malda yra tas laikas, kai prisipildome Dievo meilės, kai Dievas įsikuria mūsų širdyje. Galima sakyti – pats Dievas myli iš mūsų vidaus – myli mus ir myli per mus.

Taip pat Viešpats kalba apie drąsą susilaikyti nuo vertinimų, teisimų ir primena, kad kokiu teismu teisiame, kokiu saiku seikėjame, tokiu ir mums bus atseikėta, tokiu teismu ir patys būsime įvertinti.

Turbūt kitas mūsų žingsnis būtų atsisakyti eksperto žvilgsnio, mylėti kiekvieną žmogų, nepaisant jo socialinio statuso, jo pažiūrų.

Manau, kad mes, kaip Bažnyčia, ir šiandien turime tam tikrą iššūkį, nes kartais mylime save, o ne kitą. Tada ta meilė tampa sekli, klampi… Ir joje galiausiai lieka skambūs šūkiai, bet ji neįkvepia, nebeįtikina, nes yra šlubuojanti ir galbūt net netikra.

Mūsų Mokytojas kviečia sekti Jo pavyzdžiu: „Sek paskui mane.“ Tai reiškia mylėti kiekvieną žmogų, net kai skauda, net kai tai veda ant kryžiaus. Amen.

Kun. Kęstutis Dvareckas