Vasario 8 dieną Bažnyčia mini šventąjį Jeronimą Emiljanį – kunigą, našlaičių globėją ir vieną ryškiausių krikščioniško gailestingumo apaštalų, gyvenusį 1481–1537 metais Italijoje. Jo gyvenimas ypatingas tuo, kad kelias į šventumą prasidėjo ne nuo ramaus vienuolinio gyvenimo ar ankstyvo pašaukimo, bet nuo karo, puikybės, žmogiško palūžimo ir dramatiško atsivertimo. Šventasis Jeronimas labai aiškiai liudija Evangelijos tiesą, kad Dievas gali perkeisti žmogaus gyvenimą net tada, kai jis atrodo paklydęs ar pasinėręs į pasaulio tuštybę. Jo istorija tampa gailestingumo istorija – Dievo, kuris nepalieka žmogaus jo silpnume, bet perkeičia jį į meilės įrankį kitiems.

Jeronimas gimė 1481 metais Venecijoje kilmingoje šeimoje. Tuo metu Venecijos Respublika buvo viena stipriausių ir turtingiausių Europos valstybių – prekybos, politikos ir karo centras. Jaunasis Jeronimas augo pasaulyje, kuriame didelę reikšmę turėjo garbė, karinė šlovė ir visuomeninė padėtis. Todėl jaunystėje jis pasirinko karininko kelią ir tarnavo Venecijos kariuomenėje. Kaip daugelis to meto kilmingųjų, jis siekė pripažinimo ir pasaulietinės sėkmės.

Lemiamas jo gyvenimo lūžis įvyko karo metu. 1511 metais, gindamas Castelnuovo tvirtovę nuo priešų, Jeronimas pateko į nelaisvę. Jis buvo sukaustytas grandinėmis ir uždarytas kalėjime. Ši patirtis tapo jo vidinio atsivertimo pradžia. Iki tol pasitikėjęs savo jėga ir statusu, dabar jis pirmą kartą labai aiškiai susidūrė su žmogaus trapumu. Kalėjime jis pradėjo karštai melstis Švenčiausiajai Mergelei Marijai, prašydamas pagalbos ir vidinės šviesos. Pasak tradicijos, jis stebuklingai išsilaisvino iš kalėjimo ir šį išgelbėjimą suvokė kaip Dievo gailestingumo ženklą. Nuo tada jo gyvenimas visiškai pasikeitė.

Sugrįžęs į Veneciją Jeronimas pamažu atsisakė ankstesnio gyvenimo puikybės ir pradėjo rūpintis vargšais, ligoniais bei apleistais vaikais. XVI amžiaus Italijoje daug miestų kentėjo nuo karų, bado, maro epidemijų ir socialinio chaoso. Gatvėse buvo pilna našlaičių, benamių ir ligonių. Daugelis jų gyveno visiškai pamiršti. Jeronimas šiuose žmonėse pradėjo matyti patį Kristų.

1528 metais jis buvo įšventintas kunigu. Tačiau jo kunigystė pirmiausia reiškė ne garbę ar administracinę tarnybą, bet visišką atsidavimą kenčiančiajam žmogui. Jeronimas steigė prieglaudas našlaičiams, ligonines, namus vargšams ir mokyklas vaikams. Jis rinkdavo vaikus iš gatvių, pats juos maitindavo, mokydavo ir auklėdavo. Tuo metu našlaičiai dažnai būdavo laikomi našta visuomenei, tačiau Jeronimas juose matė Dievo vaikus.

Jo gyvenime labai ryški tėvystės tema. Nors pats neturėjo šeimos, jis tapo dvasiniu tėvu šimtams vaikų. Evangelijoje Kristus nuolat rodo ypatingą meilę mažiesiems ir silpniesiems, o Jeronimas šią meilę pavertė konkrečia tarnyste. Jis suprato, kad tikėjimas negali būti vien maldos ar apeigų klausimas. Jei žmogus nepasilenkia prie kenčiančiojo, jo tikėjimas lieka tuščias.

1532 metais jis įkūrė regulinių kunigų kongregaciją, vėliau pavadintą somaskais pagal Somascos vietovę, kur veikė bendruomenė. Šios kongregacijos tikslas buvo rūpintis našlaičiais, ugdyti jaunimą ir tarnauti vargšams. Tai buvo viena pirmųjų sistemingų vaikų globos iniciatyvų Bažnyčios istorijoje. Jeronimas suvokė, kad vaikų ugdymas yra ne tik socialinė pagalba, bet ir Evangelijos darbas.

Teologiškai šventojo Jeronimo Emiljanio gyvenime labai ryški Dievo gailestingumo tema. Jo paties atsivertimas prasidėjo tada, kai jis suvokė, kad Dievas jo nepasmerkė net silpnume ir klaidose. Todėl vėliau jis pats tapo gailestingumo įrankiu kitiems.

Labai svarbi ir žmogaus orumo tema. Jeronimas gyveno laikais, kai daug vargšų ir našlaičių buvo atstumiami ar laikomi nereikalingais. Tačiau jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi begalinę vertę, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.

Jo gyvenime taip pat labai ryški Evangelijos neturto dvasia. Nors buvo kilmingas ir galėjo gyventi patogiai, jis pasirinko neturtą ir tarnystę. Tai nebuvo vien išorinis asketizmas. Jis troško būti laisvas mylėti.

Ypatingai reikšminga ir jo meilė vaikams. Krikščionybėje vaikas nėra nereikšmingas ar „neužaugęs žmogus“. Pats Kristus sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane.“ Jeronimas šiuos žodžius pavertė savo gyvenimo centru.

1537 metais, tarnaudamas maro ligoniams, Jeronimas pats užsikrėtė ir mirė. Kaip daugelis gailestingumo šventųjų, jis atidavė gyvybę tarnaudamas kitiems. 1767 metais popiežius Klemensas XIII paskelbė jį šventuoju, o vėliau jis tapo našlaičių ir apleisto jaunimo globėju.

Lietuvai šventojo Jeronimo Emiljanio liudijimas labai artimas. Lietuvos istorijoje taip pat buvo daug našlaičių, karo ir tremčių sužeistų vaikų. Vienuolijos, parapijos, katalikiškos organizacijos ir paprasti žmonės ne kartą tapo namais tiems, kurie buvo praradę šeimą ar saugumą. Gailestingumo darbai Lietuvoje visada buvo svarbi gyvo tikėjimo dalis.

Šiandien pasaulyje, kuriame daugelis vaikų vis dar patiria vienatvę, skurdą, šeimų griūtį ar emocinį apleistumą, šventasis Jeronimas Emiljanis primena, kad krikščionybė pirmiausia yra meilės religija. Tikras tikėjimas pasilenkia prie silpniausiojo.

Šventasis Jeronimai Emiljani, našlaičių tėve ir gailestingumo apaštale, melskis už mus, kad mūsų širdys būtų jautrios kenčiančiam žmogui, kad nebijotume dalintis meile ir savo gyvenimu liudytume Kristaus artumą silpniausiems pasaulio žmonėms.

Parapijos info.