Vasario 22 dieną Bažnyčia mini Šventojo apaštalo Petro Sosto šventę – seną ir labai prasmingą liturginę šventę, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįprasta, nes pagerbiamas ne konkretus įvykis ar kankinystė, bet „sostas“. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje sostas nėra vien baldas ar valdžios simbolis. Jis reiškia mokymo, ganymo ir apaštališkos tarnystės vietą. Ši šventė pirmiausia kalba apie paties Kristaus Bažnyčiai duotą pažadą ir misiją, kuri buvo patikėta apaštalui Petrui ir tęsiama per jo įpėdinius. Todėl Petro Sosto šventė nėra vien popiežiaus pagerbimas. Tai visos Bažnyčios vienybės ir ištikimybės Evangelijai šventė.

Apaštalas Petras buvo vienas artimiausių Jėzaus mokinių. Evangelijos pasakoja, kad jo tikrasis vardas buvo Simonas, žvejys iš Galilėjos, paprastas žmogus, neturėjęs didelio išsilavinimo ar pasaulietinės galios. Tačiau būtent jį Kristus pašaukė ypatingai tarnystei. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Šie žodžiai tapo vienu svarbiausių Bažnyčios savivokos pagrindų. Petras nėra tobulas žmogus – jis išsigynė Kristaus, abejojo, bijojo. Tačiau būtent jo trapume atsiskleidžia Dievo malonės veikimas. Bažnyčia remiasi ne žmogaus stiprybe, bet Kristaus pažadu.

Petro Sosto šventės ištakos siekia labai senus laikus. Jau IV amžiuje Romoje buvo minima diena, skirta apaštalo Petro tarnystei pagerbti. Senovėje egzistavo net dvi atskiros šventės – viena Antiochijos Petro sostui, kita Romos. Antiochija buvo pirmoji svarbi vieta, kur Petras vadovavo krikščionių bendruomenei, o Roma tapo jo paskutinės tarnystės ir kankinystės vieta. Vėliau šios tradicijos susiliejo į vieną vasario 22 dienos šventę. (britannica.com)

Romos Bažnyčia nuo pirmųjų amžių ypatingai gerbė apaštalą Petrą, nes būtent Romoje jis liudijo tikėjimą iki kankinystės. Pasak tradicijos, Petras buvo nukryžiuotas apie 64–67 metus imperatoriaus Nerono persekiojimo metu. Jo kapas po dabartine Šv. Petro bazilika Vatikane tapo viena svarbiausių krikščionybės vietų. Virš šio kapo ilgainiui išaugo didžioji bazilika, simbolizuojanti visos Bažnyčios vienybę aplink Petro tikėjimo išpažinimą.

Teologiškai Petro Sosto šventėje labai svarbi apaštališkumo tema. Bažnyčia tiki, kad Kristus nepaliko savo mokinių be ganytojų. Apaštalai gavo misiją skelbti Evangeliją, teikti sakramentus ir saugoti tikėjimo tiesą. Petro tarnystė tarp apaštalų buvo ypatinga – jis tapo vienybės ženklu. Todėl popiežius, kaip Petro įpėdinis, Bažnyčioje suprantamas ne kaip pasaulietinis valdovas, bet kaip tarnas, pašauktas saugoti tikėjimo vienybę.

Labai svarbu suprasti, kad Petro sostas nėra triumfo ar galios simbolis pasaulietine prasme. Pats Petras buvo žvejys, kalinys, persekiojamas žmogus ir galiausiai kankinys. Todėl jo sostas pirmiausia yra kryžiaus sostas. Popiežiaus tarnystės esmė nėra viešpatavimas, bet tarnystė Kristaus vardu. Jėzus aiškiai sakė savo mokiniams: „Kas iš jūsų nori būti pirmas, tebūna visų tarnas.“

Petro Sosto šventėje labai ryški ir Bažnyčios vienybės tema. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionybė susidūrė su erezijomis, susiskaldymais ir įvairiais ginčais. Petro tarnystė buvo suvokiama kaip matomas vienybės centras. Tai ypač svarbu šiandien pasaulyje, kuriame tiek daug susiskaldymo, nuomonių kovų ir individualizmo. Ši šventė primena, kad Bažnyčia nėra vien pavienių žmonių sambūris. Ji yra viena Kristaus šeima.

Labai reikšminga ir tai, kad Petro Sosto šventė kviečia prisiminti ne tik popiežių, bet ir kiekvieno ganytojo atsakomybę. Vyskupai ir kunigai taip pat pašaukti tęsti apaštalų tarnystę – nešti Evangeliją, stiprinti tikėjimą ir rūpintis žmonių sielomis. Todėl ši diena tampa maldos už Bažnyčią ir jos ganytojus diena.

Istorijoje daugelis popiežių buvo šventi žmonės, tačiau buvo ir silpnų, klystančių ar politiškai painiuose laikotarpiuose gyvenusių popiežių. Tai dar kartą parodo, kad Bažnyčios tvirtumas kyla ne iš žmogaus tobulumo, bet iš Kristaus ištikimybės savo pažadui. Nepaisant istorinių audrų, Bažnyčia išliko, nes jos pamatas yra Kristus.

Lietuvai Petro Sosto šventė taip pat turi ypatingą reikšmę. Lietuvos Bažnyčia nuo Krikšto laikų buvo glaudžiai susijusi su Apaštalų Sostu. Popiežių parama dažnai stiprino Lietuvą sunkiais istorijos laikais – kovose dėl tikėjimo, okupacijų metu, sovietinio persekiojimo metais. Lietuvių tikinčiųjų meilė popiežiui visada buvo labai gyva. Ypatingą vietą tautos atmintyje užima šventasis Jonas Paulius II, kuris lankėsi Lietuvoje 1993 metais ir stiprino tautos tikėjimą po okupacijos metų.

Ši šventė taip pat labai aiškiai primena, kad Bažnyčia nėra vien žmonių sukurta institucija. Jei ji remtųsi vien žmogiška galia, ji seniai būtų sugriuvusi per istorijos audras. Tačiau Kristaus pažadas Petrui – „pragaro vartai jos nenugalės“ – iki šiol lieka gyvas.

Šiandien pasaulyje, kuriame daug nepasitikėjimo autoritetais ir dažnai abejojama pačia tiesos galimybe, Petro Sosto šventė primena, kad žmogui reikia dvasinio pagrindo ir vienybės. Krikščionybėje tiesa nėra nuolat besikeičianti nuomonė. Ji turi vardą – Jėzus Kristus.

Šventasis apaštale Petrai, Bažnyčios uola ir Kristaus kaimenės ganytojau, melskis už mus, kad išliktume vieningi tikėjime, ištikimi Evangelijai ir tvirti meilėje Kristui bei Jo Bažnyčiai.

Parapijos info.