Katechezėje popiežius tęsė pokalbių ciklą apie mūsų vilties – Jėzaus Kristaus – vaikystę.

Ketvirtojoje katechezių ciklo dalyje, kurios tema – „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), popiežius apmąstė Marijos apsilankymą pas Elzbietą ir garsiąją Marijos giesmę Magnificat.

Šiandien kontempliuokime Jėzaus Kristaus – mūsų vilties – grožį Marijos apsilankymo pas Elzbietą slėpinio šviesoje, pakvietė Pranciškus. Pasak jo, Švč. Mergelė Marija aplanko šv. Elzbietą, tačiau visų pirma tai Jėzus, kuris dar būdamas Motinos įsčiose aplanko savo tautą. Iškeliaudama pas Elzbietą Marija pasielgė taip, kaip tai darė visi pašauktieji Biblijoje, nes vienintelis būdas, kuriuo žmogus gali atsiliepti į jam apsireiškusį Dievą, yra neribotas sutikimas.

Marija nesirenka apsisaugoti nuo pasaulio, ji nebijo pavojų ir to, ką mano kiti, o išeina susitikti su kitais. Šitaip daryti įgalina meilė: „Kristaus meilė valdo mus“, – sako apaštalas šv. Paulius. Marija išėjo lankyti savo giminaitės, senyvos moters, išgyvenančios sudėtingą, nors labai lauktą nėštumą, bet kartu išeina pasidalyti savo tikėjimu į neįmanomų dalykų Dievą ir Jo pažadų išsipildymo viltimi.

Abiejų moterų susitikimo rezultatai staigmeningi. Elzbietą pasveikinusios „malonės pilnosios“ Marijos balsas sužadina senolės įsčiose esančio kūdikio pranašystę, ir iš jos lūpų išsiveržia palaiminimai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius.“ „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“

Tuo metu Marija, pripažindama savo Sūnaus mesijinę tapatybę ir savo, kaip motinos, misiją, kalba ne apie save, bet apie Dievą ir šlovina tikėjimo, vilties ir džiaugsmo kupina giesme, kuri giedama Bažnyčioje kas vakarą per mišparus. Tai – Magnificat giesmė.

Ši Dievą Išganytoją šlovinanti giesmė, anot popiežiaus, yra iškilmingas aktas, kuris yra Izraelio maldos sintezė ir išsipildymas. Giesmės turinys, supintas su bibliniais atgarsiais, liudija, kad Marija nori giedoti ne vienu balsu, bet susiderindama su protėviais. Dėl velykinio turinio Magnificat giesmė virsta išganymo giesme, primenančia Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos. Marija gieda apie praeities malonę, tačiau ji – dabarties moteris, įsčiose nešioja ateitį.

Pirmojoje dalyje Magnificat giesmė šlovina Dievo veikimą per Mariją – mikrokosmosą Dievo tautos, kuri visiškai laikosi Sandoros; antrojoje dalyje apžvelgiamas Tėvo veikimas Jo vaikų istorijos mikrokosmose, pasitelkiant tris raktinius žodžius: atmintis, gailestingumas, pažadas.

Viešpats, pasilenkęs prie mažosios Marijos, kad per ją padarytų „didžių dalykų“ ir kad ji taptų Viešpaties Motina, pradėjo gelbėti savo tautą nuo išėjimo iš tremties, atmindamas Abraomui pažadėtą visuotinį palaiminimą. Viešpats, visiems laikams ištikimas Dievas, išliejo Sandorai ištikimai tautai nesibaigiančią gailestingosios meilės srovę „iš kartos į kartą“, o dabar apreiškia Jo Sūnaus, pasiųsto išgelbėti tautą iš nuodėmių, Išganymo pilnatvę. Šitaip Velykos nuo Abraomo iki Jėzaus Kristaus ir iki tikinčiųjų bendruomenės atrodo kaip ta hermaneutinė (interpretacijos) kategorija, kuri leidžia suprasti visus buvusius išvadavimo momentus iki to, kurį laikų pilnatvėje įgyvendins Mesijas.

Šiandien, kvietė katechezės pabaigoje popiežius, melskime Viešpatį malonės, kad gebėtume įgyvendinti kiekvieną Jo pažadą, priimtume Mariją į savo gyvenimą ir, mokydamiesi iš jos, suprastume, kad kiekviena siela, kuri tiki ir viliasi, pradeda ir gimdo Dievo žodį.

Vatikano radijas