Kokia yra krikščioniškojo pašaukimo esmė?

Senasis Testamentas nuolat kviečia žmones į šventumą, kad būtume šventi kaip Dievas, kuris yra triskart šventas. Šventumas yra Kristų sekančio žmogaus idealas ir pagrindinis pašaukimas. Šio šventumo siekiame, atpažindami ir įgyvendindami savo žemiškąjį pašaukimą. Vieni jo siekia būdami kunigais, kiti pasirinkdami pašvęstąjį ar šeiminį gyvenimą, taip pat profesinį. Šventasis Alfonsas Marija Liguoris teigia, kad atpažindami ir ištikimai įgyvendindami asmeninį pašaukimą siekiame šventumo.

Dauguma iš mūsų turi tam tikrą kunigo įvaizdžio idealą, idealaus brolio ar sesers vienuolio įsivaizdavimą, taip pat idealios šeimos įvaizdį. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad viena yra turėti idealą, o visai kas kita – jį įgyvendinti arba patirti.

Atrodo, kad asmeninė, o kartais ir socialinė tikrovė yra toli nuo mūsų idealų. Ir ne be priežasties. Tokios prarajos tarp idealo ir tikrovės priežastis yra nuodėmė. Neatsitiktinai pirmajame šio sekmadienio Dievo žodžio skaitinyje pranašas Izaijas bijo susitikti su Dievu, nes patiria asmeninį silpnumą ir nuodėmę: „Vargas man, dabar esu žuvęs!“ – sako pranašas.

Silpnas žmogus yra pašauktas bendradarbiauti su visagaliu Dievu. Skandalas ir kartu didžiulė dovana – bendradarbiauti su Dievu. Dievas nesirenka tobulųjų, žmogaus vertinimu, bet pasirenka tai, kas silpna, kad galėtų apreikšti save.

Pranašas Izaijas ir apaštalas Petras, santykyje su Dievu suprantantys ir išpažįstantys savo netobulumą, yra pašaukti glaudžiai bendradarbiauti su Dievu. Izaijas pašauktas eiti ir kviesti išrinktąją tautą grįžti į vienybę su Dievu, o Petras yra šaukiamas būti žmonių žveju – ištraukti juos iš nuodėmės ir mirties į naują gyvenimą, kurį dovanoja Kristus.

Man šios dienos Evangelijos centre yra ne stebuklinga žvejyba, bet Jėzaus ir Petro dialogas, kurį galima apibendrinti vienu sakiniu – Dievo artumas naikina ir dildo nuodėmę.

Bendradarbiavimas su Dievu savaime negarantuoja, kad neklysime ar nenusidėsime, tačiau šis bendradarbiavimas, realizuojant savo pašaukimą, padeda veiksmingai pakilti iš nuodėmės. Nuodėmė taip pat gali būti kliūtis, siekiant ugdyti savyje pasitikėjimą tuo, kad Dievas teikia savo malonę ir siūlo pagalbą atpažįstant ir įgyvendinant savo pašaukimą.

Šiais metais Lietuvos vyskupai ragina mus melstis už pašaukimus. Visose Lietuvos bažnyčiose prieš baigiamąjį Mišių palaiminimą meldžiamasi už pašaukimus. Taip išreiškiamas tikinčiųjų rūpestis, padedant vieni kitiems atpažinti pašaukimą. Dievas ne streikuoja, Jis nuolat kviečia ir šaukia, bet ne kiekvienas į šį kvietimą atsiliepia. Vieni šaukiami dvasininko ar vienuolio gyvenimui, kiti – šeimai bei profesijai.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad malda už pašaukimus ir už pašauktuosius duos gražių ir gausių vaisių, jei šiai maldai įsipareigosime ir asmeniškai. Kad kiekvienas pašauktasis kartu su pranašu Izaiju galėtų ištarti: „Štai aš, siųsk mane.“ Amen.

Kun. Robertas Voičanas