Gelmių paieškos

Kaip sako šventasis Paulius Laiške efeziečiams: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 14–19). Reziumuodami galime teigti, kad pilnatvė, apie kurią Paulius čia kalba, yra pilnatvė, kurią mums suteikia tikėjimas į Kristų. Ši pilnatvė yra didesnė už pilnatvę, kurią žmogus gali pasiekti be Kristaus. Taigi susiduriame su dviem galimybėmis: išgyvename tuštumos pilnatvę ar Kristaus pilnatvę.

Tačiau principas išlieka tas pats: tai vyksta mūsų viduje, vidiniame mūsų dvasios pasaulyje. Kristų pažįstame būtent savyje, t. y. tame, kas esame, ką Dievas daro mumyse, per tai, kaip Jis mus veda ir į kur veda. Būtent savo žmogiškojo gyvenimo pilnatvėje pažįstame to gyvenimo šaltinį, kuris yra Dievas; būtent malonės gyvenimo pilnatvėje pažįstame, kad Dievas yra visos malonės šaltinis.

Kalbėti apie pilnatvę arba gelmę yra tas pats. Tuštumą išgyvenantis žmogus stengiasi gelmę nutildyti, nes ji jam atrodo pernelyg skausminga, tačiau iš prigimties žmogų labiausiai traukia gelmė, ir būtent tai paaiškina įvairiausias dvasingumo paieškas. Visgi daugelis tokių dvasingumų atveda prie išvados: neaprėpiama tuštuma – giliai mumyse, kuri netrukus susilieja su „tuštuma“, „niekuo“, galutiniais absoliuto įvaizdžiais. Nors kai kurios dvasingumo srovės, atkeliaujančios iš Tolimųjų Rytų, teigia, kad tuštuma yra pilnatvė, vis dėlto ši tuštuma lieka tuštuma.

Dievo Motina. Mozaika Šventosios Išminties („Hagia Sophia“) bazilikoje Stambule, Turkijoje, 2023 m. Br. Jokūbo Marijos Goštauto OP nuotrauka

Kai į pasaulį ateina įsikūnijęs Dievo Žodis, kai ateina Kristus, Jis kalba mums nebe apie tuštumą, apie nieką, bet apie pilnatvę. Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie Žodį, kuris mums apreiškia Tėvą, teigia: „Tikrai, iš jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės“ (Jn 1, 16). Kristus kalbės ne apie Dievo tuštumą, bet apie Jo gyvenimą, Jo šviesą, Jo pilnatvę. Jis nori, kad žmonės turėtų gyvenimą, ir turėtų jo gausiai (Jn 10, 10). Jei Žodis iš savo pilnatvės save ištuštino, kaip aiškina Paulius Laiške filipiečiams, tai tik tam, kad šioje tuštumoje atsiskleistų Dievo pilnatvė (plg. Fil 2, 6–11).

Nuo vedlių prie Vedlio

Norint pasiekti Dievą, kuris yra gyvenimo ir meilės pilnatvė, ilgu žmogaus gelmių keliu, mums reikia vadovo, kuris pažįsta ir Dievą, ir žmogų. Štai kodėl tiek daug nekrikščionių mistikų nepasiekia savo ieškojimų pabaigos, kuri turėtų būti meilės vienybė žmogaus ir Dievo pilnatvėje. Be šio vadovo, kuris yra pats Dievas ir žmogus, t. y. Kristus, Dievas lieka naktis – naktis, kurios neapšviečia tikėjimo šviesa.

Tiems, kurie neatpažįsta Kristaus šviesos, Dievo ieškojimas yra nesibaigianti kova. Žmogus visada jautė Dievą, bet niekada nesugebėjo savo jėgomis prasiskverbti į Jo slėpinį. Kai kurie Jį įžvelgė visko tuštumoje, kaip absoliučią tuštumą, visko nykumoje, kaip bedugnį nieką. Kiti jį suvokė kaip tai, kas yra, kaip galutinę tikrovę, apie kurią negalima pasakyti nieko, išskyrus kad ji yra. Kalbos bejėgiškumas apibūdinti labai gilią patirtį, tačiau tokią, kurios kaip bekraščio vandenyno negalima paremti kitu krantu… Tie, kurie neturi to „kito kranto“ vardo, t. y. Kristaus, lieka tik neaiškus atodūsis, jog tas krantas galbūt yra, tačiau be užtikrintumo ir aiškumo.

Tie, kurie galutinėje tikrovėje atpažino visų daiktų šaltinį – nesuvokiamą visos egzistencijos pradmenį, galbūt taip užsidegė šia Būtybe, jog paliko viską, kad geriau ją pažintų. Tačiau ši Būtybė liko ir lieka nepasiekiama, nepažini, ta, kuri visada yra anapus, ta, kurios vardas amžinai paslėptas, nes Jo vardas yra Jis pats.

Kristaus prigimtis

Šventojo Rašto žydai vadino Jį Tėvu, nes tai buvo pažįstamas vardas, ir Jis buvo jų tautos tėvas. Taigi galiausiai turime vieną kilmę. O anapus Dangaus yra nesuvokiamos vienovės Tėvo begalybė… neturinti jokio galimo pavadinimo, jokios reprezentacijos ir prieinama tik mistinės ekstazės intuicijai.

Judėjų tradicijoje po daugelio šimtmečių atsirado pranašų, kurie bandė mokyti širdies kelio, nuoširdžios ir sugrudusios širdies kelio, esančio anapus aukojimų ir daugybės apeigų. Tačiau jų buvo mažai klausomasi. Galiausiai atsirado žmogus, kurio kilmė buvo žinoma – galilėjietis, tačiau kas jis iš tikrųjų buvo, nebuvo žinoma. Išgirdę jį kalbant ir matydami darant stebuklus, daugelis jame įžvelgė pranašą ir galbūt Mesiją. Tačiau jis vadino save Žmogaus Sūnumi, niekam nežinant, ką jis tuo norėjo pasakyti.

Jėzaus priešams atrodė nesąmonė sakyti, kad Žodis, t. y. pats Dievas, atėjo iš Dangaus, kad Jis įsikūnijo, kad Jis išgelbėjo žmogų. Kristus jiems yra tik žmogus, žmogus, kuris mums kalba Dievą. Vėliau ir kai kuriems krikščionių mąstytojams, galiausiai pasmerktiems kaip eretikams, Kristus iš tiesų yra Žmogaus Sūnus, tas, kuriame gyvena žmogiškumo pilnatvė, kurią lygiai taip pat galima apibrėžti kaip dieviškumo pilnatvę; nes, nuleisdami Dievą iki žmogiškųjų matmenų, kartu turime pakelti žmogų iki dieviškųjų matmenų. Taip, panaikinant atstumus ir skirtumus, atkuriama pusiausvyra.

Tai iš pirmo žvilgsnio buvo elegantiškas sprendimas, tačiau neatrodo, kad jis atitiktų tai, ką Evangelija norėjo, kad įžvelgtume Kristaus slėpinyje. Evangelijos tekstai nori mus supažindinti su nepaprasta situacija, kurią galima apibendrinti taip: tarp mūsų pasirodė žmogus, kuris stengėsi pažadinti mintį, kad jis kilęs iš Dievo ir kad yra viena su tuo, kurį žmonės tiksliai vadina Dievu. Kristus gyveno istoriją, sudėliotą taip, kad galėtų būti mums šio slėpinio apreiškimu.

Viena yra tikra, kad Žmogaus Sūnus palietė žmogų pačioje jo intymiausioje vietoje. Jis taip pasirodė esąs žmoguje, kad žmogus Jame tobulai atpažino save. Štai kas mums čia svarbu. Sekdami Kristumi Jo vidinėje kelionėje, nejaučiame, kad bėgame nuo savęs ar savo žmogiškosios būklės. Kristaus buvimas tarp mūsų nepanaikino žmogiškosios tikrovės, priešingai, suteikė jai vidinio nuoseklumo. Žmonių kelias nėra iliuzija, jis yra tikrovė; ir šios tikrovės tiesa mums pasirodo tai, kad Dievo Žodis yra žmogus. Jis nesireiškia žmogaus pavidalu – Jis yra žmogus. Taip žmogiškasis tampa dieviškojo apreiškimu… ir Kristus eina taip toli, kad sako: „Kas mato mane, tas mato Tėvą.“

Mitas?

Mums sakoma, kad Nekaltasis Jėzaus Prasidėjimas yra mitas, nes, pagal tuo metu paplitusį tikėjimą, Dievo Sūnus turėjo gimti iš mergelės. Puikiai suprantu, kad visi didieji žmonės turi turėti stebuklingą kilmę. Senovės kultūrų istorijose pilna tokių mitų. Tai mitai, nes istorikai, matydami nuostabius šių vyrų likimus, neturėjo kitos išeities, kaip tik priskirti jiems stebuklingą kilmę. Bet jei vieną kartą ir tik vieną kartą Dievas tapo žmogumi, kodėl šis vadinamasis mitas neturėtų sutapti su istorija?

Tačiau koks sunkumas pripažinti Nekaltąjį Pradėjimą žmogui, kuris yra Dievas? Taigi grįžtame prie esminės problemos – Kristaus dieviškumo. Jei Jėzus yra žmogus, Dievo pakeltas iki tam tikros lygybės su Juo, tai Nekaltojo Prasidėjimo mitas yra tuščiaviduris; bet jei šis Jėzus gali visiškai teisingai, kaip ir Jo Tėvas, ištarti: „Aš esu“ – tai, kas kitu atveju būtų grynas mitas, tampa tikra istorija. Išvados, kurias Bažnyčia padarė, analizuodama Jėzaus žodžius ir elgesį Tėvo atžvilgiu, yra teisingos, jei Jis gali ištarti „Aš esu“, kaip ir degančio krūmo Dievas: „Pirmiau negu buvo Abraomas, aš esu“ (Jn 8, 58).

Kristus atėjo tarp mūsų kaip žmogus, kaip Žmogaus Sūnus. Mes pažinojome Jo motiną, o per Jį mes pažinome Jo Tėvą. Jo mokiniai pirmiausia sekė paskui Jį kaip žmogų, o ne kaip Dievo Sūnų. Pamažu šio žmogaus gilumoje jie atpažino ir priėmė Tą, kuris buvo pats Dievas. Šis atradimas jiems patiems buvo vidinis, vidinė kelionė, visokeriopas supratimo ir paties gyvenimo perkeitimas. Iš pradžių jie manė, kad Jis yra Juozapo sūnus. Jie negalėjo galvoti kitaip. Tuomet kilo klausimas, kas tas Tėvas, apie kurį kalbėjo Jėzus ir kuris nebuvo Juozapas.

Šventojo Jono prologe mums pristatomas Žodis Dieve, lygus Dievui, ir pats Dievas. Paskui tas pats Žodis mums parodomas pasaulyje kaip šio pasaulio gyvybė ir šviesa. Jis buvo pasaulyje tokiu būdu, kurio mums neįmanoma apibrėžti. Galime sakyti, kad Jis buvo ten giliai, iš vidaus gaivindamas ir apšviesdamas kūriniją. Tai paaiškina, kodėl žmonės Jo neatpažino. Tam atpažinimui reikia gelmės atradimo, pasinėrimo į ją.

Žengti į gelmę

Taip vyksta ir dabar. Lengva kalbėti apie gelmę, gyvybę ir šviesą, bet sunku, kaip ir prieš Kristaus atėjimą, peržengti šį gelmės lygmenį, kur šviesa ir gyvybė mums atrodo grynai natūralūs dalykai, – pereiti iš gelmės į gelmę, į visa ko pradžią ir dar toliau… į laiką prieš visus laikus, kai buvo tik Dievas.

Jonas yra gelmės teologas. Kodėl nesekti paskui jį į visų dalykų pabaigą, kuri yra už bet kokios gelmės ribų? Žodis tapo kūnu, ir tie, kurie Jį atpažino, tapo Dievo vaikais. Būtent čia ilgai slėpta kelionė iškyla į paviršių, ir Žmogaus Sūnus atsiskleidžia kaip Dievo Sūnus. Jonas baigia savo prologą žodžiais: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).

Kodėl kartu su Jonu nepakartojus šio Kristaus žmogiškumo grįžimo į gelmes, prie Žodžio, kuris buvo Dieve prieš visus laikus?

Krikščioniškoji viltis remiasi Dievo gelme, o Dievo gelmė – tai Jo esmė, intymus santykio gyvenimas, kurį atskleisti mums atėjo Kristus. Galiausiai ši gelmė yra meilė, nes meilė yra santykio šaltinis, būdas ir pati tikrovė.

Dievo meilės gelmė

Krikščioniškoji viltis remiasi Dievo gelme, o Dievo gelmė – tai Jo esmė, intymus santykio gyvenimas, kurį atskleisti mums atėjo Kristus. Galiausiai ši gelmė yra meilė, nes meilė yra santykio šaltinis, būdas ir pati tikrovė. Jei norime suprasti, kas yra šis intymus Dievo gyvenimas, vis tiek turime remtis savo žmogiškąja patirtimi. Tačiau Dievo gelmė nebėra neišmatuojamas slėpinys, prieš kurį nekrikščionys pasimeta tuštumoje, vienatvėje ir tyloje. Paslaptis nebėra tas galutinis beasmenis taškas pačiame žmogiškosios patirties pakraštyje. Tai beribė neaprėpiamybė pačioje Dievo širdyje.

Šis Dievo atradimas, kuris įvyksta Kristuje, panašus į žmogaus atradimą draugystėje ar meilėje. Kai įžengiame į kieno nors artumą, vidinis pasaulis, kuris mums apsireiškia, auga visomis kryptimis. Kiekvienas žmogus yra beribė visata. Kai į ją įžengiame ir išryškėja jos turtingumas, tai vyksta kaip nuolat atsinaujinantis stebuklas. Jau susižavėjimas atveria neaprėpiamas erdves, tačiau meilė sprogdina šios visatos ribas. Tik ji atskleidžia vidinį pasaulį be dugno ir be sienų. Pažinti žmogų visų pirma reiškia jį mylėti.

Ir niekas taip neperteikia beribiškumo, begalybės ir absoliuto idėjos kaip meilė. Tai žinome iš žmogiškosios patirties, o Dievo patirtis, į kurią mus kviečia Kristus, yra būtent vienybė su Dievu meilėje. Jei į Dievą žvelgiame tik kaip į savo kūrėją ir šeimininką, neįsitraukiame į intymų santykį su Juo, nes neįsiskverbiame į Jo būties gelmes. Tačiau jei žvelgiame į Jį kaip į savo Tėvą, užmezgame su Juo sūnišką ir dukterišką meilės ryšį. Nusileisdami į savo širdies gelmes ir patirdami šį sūniškumą ir dukteriškumą, suvokiame meilę, kuri gyvena ir dega Absoliuto gelmėse.

Santykis tarp Tėvo ir Sūnaus

Tiesa, kad mūsų Dievas yra Tiesa, Gėris, Teisingumas ir taip toliau. Tačiau krikščionių gyvenime Dievas pirmiausia yra Tėvas, nes taip mums Jį apreiškė Sūnus. Tai nėra abstrakti tikrovė, nes Dievas nėra abstraktus. Jis gyvena, Jis veikia. Būtent to Kristus nori, kad patirtume, gyvendami savo santykiu su Tėvu. Be Tėvo nebūtų Sūnaus, o be Sūnaus Dievas nebūtų Tėvas. Niekada negalėjo būti laiko, kai Tėvas buvo vienas, nes be Sūnaus Jis negali būti Tėvas.

Jei meilę sudaro davimas ir priėmimas to, kas esame, ir to, ką turime, tobuliausias meilės įgyvendinimas randamas būtent Dieve. Duodamas, dovanodamas save Tėvas gimdo Sūnų. Taip dovanodamas save, Jis atiduoda visa, ką turi ir kas yra, pasilikdamas kaip savo tik tai, kad yra Tėvas, ir taip pat duodamas Sūnui būti Sūnumi, ir tik tai turėti kaip savo.

Santuokiniame santykyje išeities taškas yra lyčių skirtingumas, pradinis kitoniškumas žmogaus prigimties bendrystėje. Šio santykio poveikis yra tiek kitoniškumo, tiek pamatinės vienybės įsisąmoninimas. Tačiau šiam susitikimui būdinga, kad už lyčių skirtingumo ribų ieškoma vienybės, kuri pasirodo gilesniu lygmeniu per susivienijimą skirtume. Susivienijimą reikia kurti, ir šis augimas yra skausmingas, nes meilės dialektika išgyvena mirties sau ir savęs užmiršimo laikotarpius; ji turi apimti kitos būtybės, kurios buvimas kiekvieną akimirką griauna mūsų ribas, egzistavimą, kad galėtume viską atkurti įtraukdami tą, kurį mylime.

Dieviškame santykyje su žmogumi tai iš dalies panašu. Tobulą meilę galima pasiekti tik po ilgų savęs pažinimo ir įveikimo kelionių. Norint pasiekti tobulą abipusiškumą sąjungoje, reikia įveikti savimeilę, norėjimą turėti ir dominavimą. Sūnaus ir Tėvo santykis yra pats intymiausias, kokį tik galime pažinti, nes jame atpažįstame tą, kuriam esame skolingi savo gyvenimą.

Tėvas visiškai save atiduoda pradėdamas Sūnų. Jis nepasilieka nieko, kas būtų asmeninė nuosavybė, iš kurios kiltų pranašumas prieš Jo Sūnų. Taigi Sūnus yra pradėtas. Kita vertus, grįždamas pas Tėvą, Sūnus nepasilieka nieko, ko neatiduoda Tėvui. Taigi Tėvo ir Sūnaus asmenybės grindžiamos ne turėjimu, bet Jų buvimo Dievu būdu, dviem skirtingais buvimo tuo pačiu Dievu būdais. Meilės mainai yra tobuli, nes Tėvas ir Sūnus yra viena.

Šventoji Dvasia

Tėvas yra Tėvas Sūnaus gelmėse, Sūnus yra Sūnus Tėvo gelmėse, ir šis santykis yra abiejų Meilė, kuri vadinama Dvasia. Ši Dvasia yra Jų meilė, ir toji meilė negali būti niekas kitas, išskyrus Juos pačius. Jei šis juos vienijantis ryšys nebūtų asmuo, Dieve būtų kažkas kita nei Dievas. Tas ryšys yra Jų meilė, meilė yra tapati Jiems patiems, ir tai yra asmuo – trečiasis šios dieviškosios visatos matmuo.

Mums sunku įsivaizduoti, kas galėtų būti šis trečiasis asmuo, esminė Tėvo ir Sūnaus meilė, įgyvendinama visiška Jų savęs dovanojimo forma. Mums lengva mąstyti apie Tėvą ir Sūnų žmogiškaisiais terminais, bet apie Dvasią… Tačiau Kristus mums aiškiai nurodo, kas Ji yra.

Ši Dvasia žino viską, ką žino Tėvas ir Sūnus. Ji ateina viską paaiškinti ir atgaivinti iš vidaus. Ji yra Dvasia, kuri kyla iš vidujybės ir skverbiasi į vidujybę. Ji taip pat turi vėjo laisvę. Štai kodėl Ji vadinama Kvėpavimu. Galiausiai Joje mums atsiskleidžia Dievo esmė, kuri yra būti Meile.

Meilės atradimas Kristuje

Taigi galiausiai šis slėpinys yra labai paprastas, nes Jį pažįstame įžengę į Jį kartu su Kristumi. Nuo tos akimirkos, kai įtikime Jį, Kristus įveda mus į Dievo pasaulį. Tie, kurie Jį tiki, pirmiausia atranda, kad Jis yra iš Dievo. Jo žmogiškumas mums pradeda atsiskleisti kaip dieviškasis pasaulis; tada šis dieviškasis pasaulis pats iškyla iš žmogiškojo pasaulio, kuriame Jis dalyvauja; galiausiai išryškėja dieviškumui būdinga gelmė.

Šis apreiškimas nėra intelektualus; jis yra suderintas su gyvenimu Kristuje. Būtent dėl to krikščionybė yra Dievo pažinimo kelias. Šis pažinimas pirmiausia yra atitikimas Įsikūnijusio Žodžio gyvenimo, nes, vykdydami Tėvo valią, t. y. atrasdami Jį kaip Tėvą, turime prieigą prie Dievo slėpinio. Kai kuriems žmonėms šis prieigos būdas atrodo pernelyg prastas. Jie norėtų, kad jis būtų labiau išmoktas, susistemintas, apibrėžtas. Jie painioja meilę su minties didingumu.

Kristus vartoja terminus „Tėvas“ ir „Sūnus“ todėl, kad nori mums kalbėti kuo konkretesne žmogiška kalba. Šventoji Dvasia šaukia „Abba, Tėve“ ir nori, kad šis šauksmas būtų ir mano. Ji nori nukreipti mano protą ir širdį į Sūnų ir Tėvą. Tai yra vidinė šiluma, kuri yra dieviškoji meilės kalba. Kokia meilė! Meilė, kuri, nors ir skiriasi nuo žmogiškosios, bet yra tikra meilė. Ji yra Meilė didžiąja raide. Per Dvasios veikimą suprantu, kad esu suvienytas su Tėvu per Sūnų.

Tačiau Dvasia netraukia manęs į Dievo gelmes, kad mane paskandintų. Ji nori, kad suvokčiau, jog esu sūnus Sūnuje ir mylimas Dvasioje. Būtent šios dieviškojo gyvenimo srovės, paslėptos žmogiškoje egzistencijoje, pamažu atsiskleidžia tiems, kurie sutinka sekti Dievo keliais.

Veikli viltis

Šis dieviškojo gyvenimo mumyse atradimas pirmiausia nėra vadinamosios vienišos maldos reikalas, nes jis apima visą krikščioniškąją patirtį, taip pat žmogiškuosius santykius su kitais, apima artimo meilę. Kita vertus, neturime pasiduoti plačiai paplitusiam polinkiui teigti, kad Dievas pirmiausia atsiskleidžia žmonių santykiuose. Kai kurie žmonės, pažodžiui priimdami šias teorijas, atsisako melstis vienatvėje. Ir vėlgi, kadangi Viešpats Evangelijoje mums nuolat pateikia vienatvės maldos pavyzdį ir ragina melstis vienatvėje, tai žmogiškųjų santykių, artimo meilės tikrovė atveria mus Dievui tik tada, jei mokame nuolat nukreipti savo mintis į Jį.

Teorija yra graži, bet praktika visada sunki. Žinome, kad žmogiškieji santykiai tiek pat riboja, kiek ir pripildo. O galiausiai rizikuoja tikrąją Dievo meilę paversti žmogiškais santykiais be gelmės. Bet kuriuo atveju Dievas yra giliau už žmogaus širdį, ir vieną dieną žmogiškieji santykiai turės iškilti anapus šių santykių.

Tad kodėl gi nepripažinti šio tiesioginio santykio su Dievu nuo pat pradžių? Vien tik Jis gali apsaugoti mus nuo beviltiško pasinėrimo į žmogiškuosius santykius. Štai kaip įvykdysime Viešpaties žodžius – praktikuodami Jo įsakymus, iš kurių pirmasis yra meilė. O meilė pirmiausia yra pripažinimas Jo savo Tėvu. Tai yra pirmasis kiekvienos mūsų maldos veiksmas. Tuomet Tėvas mus mylės ir padarys mumyse savo buveinę (plg. Jn 14, 23). Ir Dievo meilės įrodymas per artimo meilę įgaus visai kitą, išpildytą savo prasmę. Mylėdami kitus parodysime Dievo meilę ir atrasime Jį dvigubo turtingumo – žmogiškojo ir dieviškojo.

Toks tikėjimas pažadina mumyse gyvą viltį. Todėl tokia viltis yra veikli – viltis tiek mūsų pačių gelmėse, tiek kasdieniame veikime. Į tokią viltį mes šiemet esame šaukiami iš naujo atsiliepti ir joje įsišaknyti.

Palamintų Jubiliejinių 2025 metų!

Jokūbas Marija Goštautas