Širdies nuostata
Senojo Testamento tradicijoje Dievas ypač gina ir rūpinasi trimis žmonių grupėmis: našlėmis, našlaičiais ir svetimtaučiais, nes jie buvo silpniausia grandis to meto socialinėje santvarkoje – be teisių, apsaugos ir globos. Todėl pats Viešpats save vadina jų globėju ir gynėju.
Mozaika, vaizduojanti našlės auką šventykloje, Naujojoje Šv. Apolinaro bazilikoje Ravenoje, Italijoje. Feisbuko paskyros „Ravenna Cristiana“ nuotrauka
Evangelijos pasakojimuose taip pat dažnai minima našlė. Tereikia prisiminti Jėzaus palyginimą apie našlę ir nedorą teisėją ar Najino našlę, kurios sūnų Viešpats prikėlė.
Evangelijos pasakojime Jėzus pagiria našlę, į aukų skrynią šventykloje įmetusią du smulkius pinigus, kurie yra visi jos ištekliai. Mokytojas nurodo apaštalams šio pagyrimo priežastį: „Ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“
Taip, iš vienos pusės, Bažnyčioje visada egzistuos pagunda pamatyti ir įvertinti tuos, kurie gausiai aukoja kiekybės prasme. Ekonominė logika dažnai į antrą planą nustumia Kristaus perspėjimus ir subtiliai iškreipia artimo meilę.
Šitai jau pastebėjo apaštalas Jokūbas, mokydamas savo bendruomenę, kurioje vyravo šališkumas: „Štai į jūsų susirinkimą ateina žmogus, auksiniais žiedais apsimaustęs, puikiais drabužiais pasipuošęs, taip pat įžengia vargdienis apskurusiu apdaru. Jūs šokinėjate apie tą, kuris puošniai apsirengęs, ir sakote: „Atsisėsk čia patogiai“, o vargdieniui tariate: „Pastovėk ten“ arba „Sėskis prie mano kojų“ (Jok 2, 2–3). Vertinant žmogų pagal tai, kiek jis paaukojo, iš tikrųjų vertinamas ne jis pats, o jo paaukota pinigų suma.
Tačiau šis Viešpaties pagyrimas našlei teikia šį tą daugiau ir daug svarbiau nei pinigų suma. Tai širdies nuostata. Našlė pagiriama ne dėl to, kad iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo, bet kad pasitikėjo Dievu. Ji suprato, kad ne tie skatikai užtikrina jos ateitį, bet Dievas, kurio reikalams ji aukoja.
Ji žinojo, kad Viešpats jos nepaliks ir pasirūpins visais jos reikalais, tad josios širdis buvo laisva ir dosni. O minėti turtuoliai, nors aukojo gausiai, žinojo, kad dar daugiau turi savo skryniose, ir jas, o ne Dievą laikė savo saugumo garantu.
Ne, nebūtina visus savo išteklius paaukoti ar išdalinti – tačiau būtina siekti ir trokšti tokios širdies, kokią turėjo ši našlė – širdies, kuri žino, kad ne sąskaita banke ar namas Karibų salose suteikia ramybę ir amžinąjį išganymą.
Viešpačiui svarbu ne tai, ką mes aukojame, bet mes patys. Pirmiausia turime paaukoti Jam save pačius.
Bernardinai.lt
Kategorija Straipsniai
