XIX amžiaus pabaigoje gyvenusi prancūzė karmelitė šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė mėgo kartoti, kad trokšta būti paskutinėje vietoje, nes būtent dėl jos nevyksta kovos, neverda aistros ir nekyla intrigos. Niekas nenori paskutinės vietos, visi trokšta būti jei ne pačioje viršūnėje, tai bent kuo aukščiau.

Fra Angelico freska „Jėzus plauna mokiniams kojas“. Wikioo.org nuotrauka

Todėl visai suprantamas dviejų apaštalų troškimas, kurį jie išsako Mokytojui: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Juk reikia iš anksto pasirūpinti šiltomis vietomis būsimoje Mesijo karalystėje.

Jėzus į jų svajonę atsako lakoniškai: „Patys nežinote, ko prašote“, ir kartu klausia, ar jie nori turėti dalį Jo misijoje (gerti taurę kartu ir būti pakrikštyti tuo pačiu krikštu). Mokiniai, tebesvajodami apie būsimą šlovę, atsiliepia teigiamai. Iš tiesų jie pereis tuo pačiu keliu, kaip ir Mokytojas, bet tas kelias bus kovų ir kankinystės kelias.

Evangelistas Morkus pastebi, kad „tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono“, nes turbūt norėjo ir patys kažko panašaus prašyti. O Mokytojas jiems kalba apie pasaulio tvarką: karalius, engiančius savo pavaldinius, ir galios žaidimus, kartu nurodydamas kitokį kelią: „Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

Bet, Viešpatie, taip tarp mūsų yra kaip ir visur kitur, – norėtume sušukti, – dar blogiau nei kitur. Nes pasaulis neslepia, kad jam rūpi galia, šlovė ir išnaudojimas, o mūsų bendruomenėse tie patys troškimai paslepiami po hierarchijos, paklusnumo, nuolankumo, tarnystės kaukėmis.

Nedaug kas pasikeitė, vis dar norime sėdėti dešinėje ar kairėje, trokštame ne tarnauti, o vadovauti.

Laiško žydams autorius mus paguodžia: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ Mokytojas nepavarė šalin nesusipratėlių apaštalų, nepasitraukė nuo jų kaip nuo niekam tikusių, jis kantriai juos ugdė ir mokė, kol galiausiai tiek Jokūbas, tiek Jonas paliudijo, ką iš tiesų reiškia sekti Kristumi.

Viešpats nepalieka savo Bažnyčios, nepalieka mūsų įstrigusių savo vaikiškuose žaidimuose. Jis kantriai ugdo, laisvina ir gydo, kad ir mes būtume tokio nusistatymo kaip Jis pats.

„Jam lemta augti, o man mažėti“, – taip savo misiją apibūdino Jonas Krikštytojas. Taip, kuo daugiau Dievo manyje, tuo aš esu didingesnis ir kartu laimingesnis, nes esu apsaugotas nuo nereikalingų kovų ir galios iliuzijų.

Robertas Urbonavičius