Marija – palaimingoje būsenoje. Ji žino apie besiartinančių dienų didingumą. Juk daugybė pranašų kalbėjo apie tą dieną, o iki jos – tik savaitė.

Deja, ramybės nėra. Į kuklią, o gal ir vargingą Rankpelnio Juozapo trobelę pasibeldžia Romos valdininkas, paduoda raštelį. Mokesčių inspekcija privalo patikrinti žmonių sąrašus, kad nė vienas nenuslėptų pajamų. Reikia keliauti į buvusį Rankpelnio gimtinės miestą – ten registracijos įstaiga.

Bet juk maža dienų beliko! Jau ir lopšys paruoštas, ir drabužėliai, o prieš akis – kelionė… Gal pėsčiomis, o gal kas nors pavėžės?.. Bet vargu ar kas pastebės sunkiai žengiančią Moterį…

O ar ten, Betliejuje, atsiras kertelė prie krosnies? Ar bus kur valgį išsivirti? Rankpelnio piniginei neprieinamas viešbučio kambarys. Be to, visi kambariai užimti, o jei ir atsirastų laisvas, tai ne Esančiajai palaimingoje būsenoje…

…Žvilga, mirga supermarketų vitrinos. O štai eina toji, kuri bijo net ir pažvelgti į prekių pripildytas lentynas, nes namuose jau žvelgė į piniginę. Ji tuščia, ji primena Marijos ir Juozapo paskutiniąją savaitę…

Marija šią savaitę beldžiasi į daugybę gerų širdžių, į daugybę durų: „Prisiminkite tuos, kurie paskutiniosiomis advento dienomis tramdys arba ris ašaras, eidami pro gėrybėmis lūžtančias krautuvių lentynas!”

Anuomet Jam ir Jai, kai tik Jiedu paprašydavo nakvynės, užtrenkdavo duris. O betgi pas mus daug žmonių, kurie atvers ir savo namų duris, ir savo širdis.

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“