Religija, pretenduojanti imperatyviai primesti savo ženklą politinei, socialinei ir kultūrinei visumai, būtų laikoma represyvia ir būtų atmesta. Kultūra, kurią galima vadinti daugialype ir nevienalyte. Kartu mūsų sekuliarizuota modernybė atrodo savikritiška, niekada nėra tikra dėl savo pagrindų, niekada nėra tikra dėl savo pažangos, ją veikia nuolatinė dinamika ir būtent šis nevienalytiškumas, kuris yra įtampos šaltinis ir jos užkariaujančios jėgos paslaptis.

Sekuliarioje visuomenėje mokslas nebesiekia paaiškinti to, ko negali. Menas tyrinėja žmogiškosios būsenos ribas, iškeldamas į dienos šviesą kančią, beprotybę, gilumos šauksmą. Visgi, nors tendencija yra tokia, bet jaučiame tą jautrią poetiką, dėl kurios didmiesčio žmogus siekia atrasti pasaulį už miesto ribų, ieško dvasinės gelmės, ieško aiškaus riboženklio, ieško atramos, autoriteto, religingumo, tikros patirties.

O kaip dėl Bažnyčios? Sąskaitos. Šiuo metu tvarkomos Bažnyčios istorijos sąskaitos. Žmonės jau nedaug žino apie Bažnyčios istoriją, nedaug išmano tikrąją šventumo istoriją, tačiau jie tikrai prisimins inkviziciją, religinius karus, daugkartinius pasisakymus apie seksualinę moralę.

Naujasis religingumas

Sekuliarizacijos vakuume mes matome religijos sugrįžimą, bet ne krikščioniškosios religijos. Tai jau nebe šiurkštus totalitarinių režimų sakralumas, o tariamai dvasinis sektų sakralumas. Taip pat Rytų religijų iškilimas: čia itin populiarus budizmas. Galima paklausti, kodėl: taip yra todėl, kad, mano nuomone, krikščionybė pernelyg greitai prabyla apie meilę, kuri yra – taip sakant – kintamoji geometrija, ir ypač tarp krikščionių. Krikščionys sako: „Meilė, meilė, meilė…“, o paskui baisiai ginčijasi tarpusavyje, kaip ir visi kiti, ir nesiūlo tikintiesiems kelio, apsivalymo ir ramybės būdo.

Algirdo Kuzmos skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“. Bernardinai.lt nuotrauka

Taigi, kai pasirodo toks simpatiškas žmogus kaip Dalai Lama, kuris visada šypsosi, kalba su humoru ir puikiai žino, kaip pritaikyti budizmą vakarietiškajam skoniui, net jei ir nutyli tam tikrus esminius budizmo aspektus, jis bent jau rodo tam tikrą atsiribojimo ir vidinės ramybės kelią. Tačiau reikia išmanyti budizmą. Su budistais galime dalytis tam tikromis nuostatomis, tačiau kaip krikščionys iš esmės kalbame apie asmenį bendrystėje, o budistai to nedaro: jiems asmuo neegzistuoja, jiems tai yra tam tikras pluoštas nepastovių elementų, kurie, be to, gali judėti iš egzistencijos į egzistenciją. Tačiau šiame ryšulyje nėra žmogaus.

Ir galiausiai mes esame pavargę, esame nuovargio civilizacija, o budizmas yra nuovargio religija: neturime trokšti, viskas veda į skausmą, todėl netrokškime, negyvenkime, užsidarykime tokioje geranoriškoje išmintyje ir galiausiai pereikime į „nirvaną“, nors nežinome, kas tai yra.

Religingumo sugrįžimas turi keletą pagrindinių bruožų. Jis ignoruoja tikėjimo matmenį – tikėjimo, kuris yra asmeninis prisirišimas prie dieviškojo asmens, apreikšto ir kartu paslėpto, tikėjimo, kuris tam tikra prasme yra rizika, kuris yra nuotykis. O žmonės šiandien nemėgsta rizikuoti. Jie apsėsti saugumo, grynumo (turiu omenyje fizinį grynumą): viskas yra įpakuota – ar pastebėjote, kad nebegalite nieko rasti neišpakavę pakelio, dviejų pakelių, plastikinio voko – tai kažkas neįtikėtino! Taigi religijos sugrįžimas – tai nematomo moksliškumas, asmens neigimas ir maištas prieš „išsigimusią krikščionybę“. Kalbame apie vidujybės mokslą, kuris remiasi nusiraminimu ir užmiršimu, bet ne gyvenimo dinamizmą su visais jo iššūkiais ir atradimais.

Krikščionių realybė

Kaip mes, krikščionys, galime įsitvirtinti ir liudyti tokioje visuomenėje? Pirmiausia turime pripažinti, kad tam tikras krikščionių tipas nyksta: turiu galvoje dominavimo tipą. Turime pakeisti dominavimo logiką dosnumo logika. Grįžimas prie tokio buvimo tipo, kitaip tariant, verčiant žmones elgtis ar mąstyti teisingai, dabar jau yra bejėgė svajonė. Tačiau sekuliarizuotoje visuomenėje mes, krikščionys, siekiame ir kitokio buvimo: pranašiškos partnerystės. Šiandien dvasinės energijos branduolys, dėl kurio tapo įmanoma modernybė, senka. Ir todėl krikščionys gali su nuolankia jėga pasiūlyti – jie nebegali nieko primesti – tam tikrą prasmę, tam tikrą ugnį, tam tikrą šviesą susiskaldžiusioje ir išsekusioje kultūroje.

Gyvename visuomenėje, kurioje viskuo keičiamasi, viskas perkama ir parduodama. Tai garsusis neoliberalizmo postulatas „teisingas mąstymas, nes naudingas“, kurį turėsime įveikti. Manau, kad čia mums reikia krikščioniškų įžvalgų; turime iš naujo atrasti ką nors kita. Visuomenėje, kurioje viską galima nusipirkti ir parduoti, nėra jokio skirtumo: niekas nieko nevertas, nes viską galima nusipirkti, niekas neturi tikros vertės… Tai kaprizų, akimirkos troškimo viešpatavimas. Gyvename naudingumo ir spontaniškos emocijos autoriteto visuomenėje: „Aš taip jaučiuosi“, „Aš taip nesijaučiu“, „Aš to noriu“, „Aš to nenoriu“…

Tad jei krikščionybė ir turi prasmę tokioje visuomenėje, tai tik parodydama mums tai, kas laisva, ko negalima pasisavinti, kas, regis, netarnauja jokiam tikslui, bet kas gali viską nušviesti. Čia slypi antropologinė ir socialinė šiandienės religijos galia: kalbėti mums apie Dievą, kuris nėra „naudingas“, bet kuris yra malonės Dievas, visomis žodžio „malonė“ prasmėmis, ir kuris tokiu būdu grąžina mums gyvenimo skonį, nes grąžina mums pamatinio egzistencijos grožio nuostabą.

Kita kalba

Tad turime prabilti kita kalba. Visgi vienas didžiausių sunkumų, su kuriais šiandien susiduria krikščioniškas žodis, yra tai, kad gyvename pasaulyje, persmelktame žodžių: reklamos „kalbėjimas“, politinė dvikalbystė ir kreivakalbystė, visur esantys ir iki kaulų smegenų įkyrėję žiniasklaidos vaizdai. Tad kaip galėtume kalbėti kita kalba?

Čia neabejotinai pasireiškia ir kalba simboliais: liturgijos grožis ir sutelkimas bei maldos galia. Dvasingas žmogus, maldos žmogus, yra žmogus, spinduliuojantis tam tikrą džiaugsmą ir didžiulę užuojautą. Ir, patikėkite, pavyzdžiui, internete ar televizijoje, kur matome tiek daug žmonių, tiek daug veidų, kai pasirodo žmogus, turintis savyje šventumo, akivaizdu, tai prasiveržia net ekrane.

Mūsų buvimas iš esmės turi būti liudijimas, įteisinantis egzistenciją ir skelbiantis gyvenimą. Tuo metu svarbiausia yra veidas, o ne žodžiai. Veidas, kuris ateina į susitikimą su kitu veidu, ateina į bendrystę. Asmens bendrystėje, asmens santykyje tema yra iš esmės krikščioniška tema.

Mūsų visuomenė ieško etikos, kuri padėtų užbaigti vakarykštį politinį totalitarizmą ir išvengti rytdienos technologinio totalitarizmo bei jį apriboti. Nemanau, kad Bažnyčia turi turėti atsakymus į viską ar tam tikrus atsakymus į visus klausimus. Tačiau ji turėtų priversti žmones mąstyti: pavyzdžiui, priminti meilės prasmę, vaikų paslaptį, teisingumo prasmę, perspėti visuomenę dėl technokratinio fatalizmo, kuris veda į barbarizmą, manydamas, kad viską, ką galime padaryti, ir padarysime, nes būtent GALIME.

Egzistencijos problema

Gilesniu lygmeniu mūsų visuomenės problema yra susijusi su pačiu egzistencijos teisėtumu. Žinote, kad Martinas Heideggeris sakė, jog egzistuoja asmeninės egzistencijos struktūros, kurias jis vadino „egzistencialais“. Ir jis sakė, kad esminis „egzistencialas“ yra kančia. Mums, krikščionims, esminis egzistencialas yra viltis, o viltimi turime liudyti, kad krikščionybė yra Prisikėlimas. Vis labiau atrandame, kad egzistencijos audinys nėra tik suglamžytas, kurį būtų galima išlyginti karštu žmogiškųjų receptų lygintuvu. Ne, egzistencijos audinys yra ne tik suglamžytas, bet ir suplėšytas. O su plyšimu ateina nebūtis, nihilizmas. Mūsų civilizaciją supa nebūtis. Štai kodėl tikiu, kad šiandienos nihilizmas yra ta vieta, kurioje turi prasiveržti Prisikėlimo žinia.

Šv. Teresė iš Lizjė savo dvasinį gyvenimą pradėjo melsdamasi už žudiką Pranzini. Tuomet ji patyrė didžiules malones ir gilų džiaugsmą, tačiau gyvenimo pabaigoje „sėdo prie nusidėjėlių stalo“. Kitaip tariant, nešiodamasi savyje prisiminimą apie patirtą džiaugsmą, ji patyrė nebūtį. Todėl ji meldė visuotinio išganymo. Tuo pačiu metu kaip Teresė gimęs, bet daug ilgiau gyvenęs Siluanas iš Atono kalno patyrė panašią į Teresės patirtį. Jis iš tiesų buvo nugrimzdęs į pragarą ir tarsi regėjo Kristų, kuris jam sakė: „Laikyk savo dvasią pragare, bet nenusimink.“

Tikiu, kad tam tikra prasme esame tam pašaukti – sėdėti prie nusidėjėlių stalo, nešiodamiesi savyje Prisikėlimo slėpinį ir viltį jame. Siluanas iš Atono sakė: „Maldoje už visuotinį išganymą reikia išlieti savo širdies kraują“, kad kiekvienas galėtų paragauti Šventosios Dvasios džiaugsmo ir buvimo. Skelbimas apie prisikėlimą nėra skelbimas apie kitą gyvenimą, tai parodymas, kad visos mirties situacijos, kurias išgyvename, gali tapti prisikėlimo situacijomis. Prisimenate Jėzaus žodžius Mortai, kai ji jam pasakė: „Taip, tikiu, kad jis [Lozorius] prisikels laikų pabaigoje“? Jėzus atsakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Manau, kad turime stengtis nors šiek tiek dalyvauti šioje tikrovėje, nors šiek tiek tapti prisikėlusiais žmonėmis, liudyti prisikėlimą kaip pašaukimą, kaip gyvenimą, gilesnį, intensyvesnį gyvenimą, kuris apverčia mirties beprasmybę aukštyn kojomis, nes didžioji šiandienos žmonių problema yra mirties problema.

Mums reikia pranašų, visų! Nes Prisikėlimas yra beprotybė. Mes turime skelbti Prisikėlimą beprotiškai! Jei skelbsime jį išmintingai, jis neveiks!

Prabilti gyvenimą

Aš tikiu, kad kalba, kuria turime kalbėti su žmonėmis, ir pavyzdys, kurį visų pirma turime rodyti, yra gyvenimo kalba; būtent per gyvenimo kalbą galėsime padėti žmonėms suprasti, ką reiškia Prisikėlimas. Yra tam tikras būdas liudyti Prisikėlimą, nekalbant apie jį, iš tiesų tampant gyvais žmonėmis, gebančiais atjausti, įsiklausyti ir suprasti. Mums reikia tokių gyvenimo pranašų, iškylančių iš Bažnyčios gelmių, tokio visiško gyvenimo, kad atrastume, jog tai yra prisikėlęs gyvenimas.

Tai būtų ne kokia maža krikščioniška būdelė, kurioje būtų pardavinėjamos mažos krikščioniškos knygelės ir žmonėms būtų sakoma, kad Kristus prisikėlė iš numirusių. Mums reikia pranašų, visų! Nes Prisikėlimas yra beprotybė. Mes turime skelbti Prisikėlimą beprotiškai! Jei skelbsime jį išmintingai, jis neveiks! Gyvenimo pabaigoje prancūzų mąstytojas André Malraux sakė: „Laukiu pranašo, kuris išdrįs pasakyti: nėra nebūties! Ir mes turime sakyti: Kristus prisikėlė! Mes visi prisikėlėme Jame, visi žmonės, ne tik tie, kurie priklauso Bažnyčiai – visi!“. Tad jei giliai mumyse nerimą pakeis pasitikėjimas, galėsime daryti tai, ko niekas nebedrįsta, – laiminti gyvenimą.

Galime sakyti, kad krikščionybės laikais visi buvo krikščionys. Šiandien krikščionys yra mažuma, kuri vis labiau atsidurs diasporoje, drįstu taip sakyti, susiskaldžiusi į mažas bendruomenes, išsibarsčiusias visur. Koks šios mažumos santykis su visa žmonija? Atsakymas yra toks: ši mažuma yra žmonės, paskirti būti pagal savo Krikšto pašaukimą karaliais, kunigais ir pranašais, t. y. dirbti, tarnauti ir melstis už visuotinį išganymą ir visos visatos perkeitimą. Tai yra kvietimas krikščionims, atsisakiusiems valdžios, smurto, dominavimo, įtakos, tapti vargšais, taikiais nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo tarnais.

Tegul krikščionys būna kitų tikėjimo garantai, taip pat ir tų, kurie neturi tikėjimo, bet dar gali kurti grožį, gėrį ir teisingumą. Tegul jie būna atviro žmogaus atviroje kultūroje sargai, taikiai tvirtindami, kad Kristus visiems nugalėjo mirtį ir pragarą. Žinome, kur yra Bažnyčios širdis – Evangelijoje ir Eucharistijoje, bet nežinome, kur yra jos ribos… Galbūt tai ir yra jos pašaukimo dalis: būti visiems viskuo, kad visus išgelbėtų (plg. 1 Kor 9, 22).

Reikia pradėti nuo paties žmogaus, nuo žmogaus kaip mįslės. Su savo humanitariniais mokslais ir visais kitais mokslais, bandydami paaiškinti žmogų, jūs daug ką paaiškinsite, bet visada bus kažkas, kokia nors detalė, galbūt esminė, kurią praleisite, nes žmogus yra mįslė. Meilės, grožio, mirties ir visų mirties bei siaubo formų, kertančių mūsų gyvenimą, akivaizdoje žmogus yra mįslė.

Pabusti ir pažadinti

Trumpai tariant, mums reikia patiems pabusti ir pažadinti žmones! Nes gyvename visuomenėje, kuri užmigdo, kurioje daugiau ar mažiau mechaniškai ar nervus gadinančiu būdu dirbame prie savo kompiuterių ekranų. O kai grįžtame namo, ten dar kiti ekranai mums pateikia iš anksto paruoštus sapnus. Taigi mes tampame lunatikais. Kai kurie didieji krikščionių asketai sakė, kad didžiausia nuodėmė yra užmiršti. Mes pamirštame, kad egzistuojame, kad egzistuoja kiti, kad egzistuoja žolės stiebas, kad egzistuoja Dievas. Galime būti labai tvarkingi ir atsakingi, turėti visą darbotvarkę su daugybe darbų, bet vis tiek pamirštame.

Anksčiau gražiuose miestuose buvo daroma viskas, kad žmonės pabustų – tereikėjo tik pažvelgti ir pamatyti nuostabios architektūros ir parkų grožį! Tačiau šių dienų miestuose, kuriuose dominuoja daugiaaukščiai betono ir stiklo monstrai, ką norite, kad žmogus pamatytų? Geriau, kad jis nepabustų…

Prisimenu gražią danų filosofo Søreno Kierkegaard’o frazę: „Negalima skelbti Dievo žodžio, jei prieš tai neįsigilinai į žmogaus egzistenciją.“ Tokia yra ir mūsų užduotis – gilintis į žmogaus egzistenciją, kuri savo prasmę ir pabaigą gali atrasti tik Dieve, susitikime su Juo, susitikime Dievo su žmogumi. Ne veltui Kristuje dieviškumas ir žmogiškumas susitiko nesusipainioję ir neatskirti – štai kas yra krikščionybė – susitikimas dieviškumo su žmogiškumu, Dievo su žmogumi. Krikščionių pareiga būtų atverti akis, kad pamatytų Kitą. Kristuje, krikščionybėje, dieviškoje žmogystėje, žmogaus pabaigoje yra Dievas.

Naujasis miestas

Taip mes sužinosime, kad didysis sekuliarizuotas miestas taip pat pranašauja Dievo karalystę. Biblijoje pradžioje yra sodas, o pabaigoje – miestas. Naujoji Jeruzalė, kurios vartai visada atviri ir į kurią tautos atneša savo garbę ir šlovę. Naujojoje Jeruzalėje nėra Šventyklos. Tiesą sakant, nėra ir saulės, mėnulio ar žvaigždžių, nes Dievas yra viskas visame kame. Didžiajame sekuliarizuotame mieste vis dažniau jaučiame, kad nebėra šventyklų; jos nelabai matomos, o tuo labiau nelabai matome, kam jos skirtos. Tačiau yra vyrai, moterys, yra veidai, ir jie yra Karalystės pranašystė.

Pabaigoje norėčiau prisiminti Dmitrijaus Karamazovo šauksmą Fiodoro Dostojevskio didžiojo romano „Broliai Karamazovai“ pabaigoje. Dmitrijus buvo nuteistas kalėti pataisos kolonijoje (jis ten turės kasti žemę, šachtas) už nusikaltimą, kurio jis nepadarė, bet kurį sugalvojo – iš esmės kaip ir mes visi. Jis sako: „Jei Dievas bus išvytas iš žemės, mes jį sutiksime po žeme. Tada mes, požeminiai žmonės, žemės gelmėse giedosime tragišką himną džiaugsmo Dievui. Tegyvuoja Dievas ir jo džiaugsmas! Aš jį myliu.“

Jokūbas Marija Goštautas