Ekologija

Suprantama, kad ekologijos klausimas peržengia visas sienas, nes jis susijęs su kiekvienu žmogumi šioje žemėje. Taigi, nepaisant to, ar mes esame krikščionys, ar priklausome kitai religijai, ekologija pirmiausia kelia problemas, kurias turi išspręsti visa žmonija. Kadangi egzistuoja daug skirtingų mąstymų, religinių ar konfesinių skirtumų, reikia peržengti jų ribas ir spręsti problemas, susijusias su mūsų bendrais namais.

Todėl galima sakyti, kad ekologinė krizė yra ne vien krikščioniškųjų konfesijų, bet ir visų religijų bendro mobilizavimosi erdvė. Tai galimybė diskutuoti apie žmogaus ir gamtos, pasaulio ir kosmoso santykį. Taip ekologija gali tapti dvasinių mainų galimybe. Tai reiškia, kad netgi pačioje krikščionybėje vyksta dialogas apie ekologiją, nesvarbu, ar tai būtų bažnytinis, ar nebažnytinis (ekumeninis), kuris leidžia krikščionims rasti naujų prasmės išteklių, dvasinių išteklių, kad įkvėptų ekologinį elgesį, siekiant apsaugoti kūriniją.

Kūrinijos teologija

Dievo Motina, mozaika Šventosios Išminties (Hagia Sophia) bazilikoje Stambule, Turkijoje. Br. Jokūbo Marijos Goštauto OP nuotrauka

Krikščionybė yra įsikūnijimo religija. Tai ne tik reiškia tai, kad Dievo įsikūnijimas duoda raktą laikyti krikščionybę ad intra, bet taip pat suteikia ir viziją, per kurią krikščionis, kaip Dievo sukurta būtybė, mato sukurtą pasaulį ir jo likimą. Tai reiškia, kad, jei Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievo vaiku, Dievo gyvenimo dalininku, kūrinija taip pat turi dalyvauti šiame dieviškajame projekte. Krikščioniškųjų Rytų tradicija visada kreipė dėmesį į kosminį dieviškojo projekto matmenį, ir tai suteikia jai ypatingą pagrindą kalbėti ekologinės krizės akivaizdoje.

Pats žodis „ekologija“ yra šiuolaikinis terminas. Štai kodėl kalbant apie Bažnyčios Tėvų ir Rytų krikščionių ekologinę mintį verčiau reikėtų vartoti terminą „kūrinijos teologija“, kuris yra daug tinkamesnis teologinio apmąstymo kontekste.

Žmogus ir jo likimas pagal dieviškąjį planą. Ekologija Rytų krikščioniškoje mintyje

Klausimas, kurį turėtume sau užduoti, yra šis – kaip Bažnyčios Tėvai žiūri į žmogaus ir kūrinijos santykį? Kūrinijos teologija užima labai svarbią vietą graikų Bažnyčios Tėvų mąstyme, nes ji apima ne tik pasaulio ar visatos apmąstymą, bet visų pirma – žmogaus apmąstymą. Jie kelia klausimą – „Kas yra žmogus?“ Todėl matome du požiūrius, kurie derinasi vienas prie kito – antropologinį ir kosmologinį. Kai kalbame apie žmogaus santykį su pasauliu, susipina dvi nuostatos – žmogus gali jaustis atsidūręs priešais jam prisistatančią tikrovę, kažkur šalia jos, arba jis gali jaustis įtrauktas į tą tikrovę, kurią mato, suvokti save kaip jos dalį, suvokti save toje tikrovėje kaip organišką visumą, kaip visavienybę.

Šią idėją išplėtojo graikų Bažnyčios Tėvai, tačiau ji buvo plėtojama ir rusų ortodoksų teologinėje mintyje sidabro amžiaus (XIX a. pabaiga–XX a. pradžia) periodu. Visata pasirodo kaip grožis ir visa ko vienybė, o žmogaus padėtis, jo suvokiama vieta Visatoje ir požiūris į ją negali likti kaip to, kuris yra išorėje, priešais, bet priešingai – kaip to, kuris yra viduje, pačioje realybėje. Slavų teologų mintis teigia, kad kiekvienas organizmas susijungia su likusiu pasauliu, o žmogus ten užima pagrindinę vietą, nes jame yra viso kosmoso, visos Visatos pašventinimo ir perkeitimo šaltinis.

„Žmogaus susitikimo, jo sąjungos su Dievu kelyje jo prigimtis neapsiriboja kūnu, žmogus neatstumia kūrinių ir pačios kūrinijos. Jis savo meile Dievui sujungia nuodėmės suskaldytą Visatą, kad ją galutinai perkeistų Dievo malonė. <…> Žmogus nėra mikrokosmas, kaip manė senovės mąstytojai, jis yra makrokosmas – asmuo, kuris peržengia save ir apima visą Visatą, kad per Šventąją Dvasią perteiktų jai šventinančią Dievo malonę“, – sako Tomášas Josefas Špidlíkas SJ.

Kadangi šis ryšys tarp žmogaus ir pasaulio yra toks svarbus, Visatos pašventinimas ir perkeitimas priklauso nuo žmogaus pašventinimo. Pašventinimo, kuris yra kelias į dieviškumą, į jo įsūnystę Dieve.

Įsūnystė Dieve – žmogaus sudievinimas

Dievas sukūrė būdą apsireikšti, pasirodyti Jo sukurtoms būtybėms ir pritraukti jas prie savęs per savo meilę viskam, kas sukurta. Žmogaus sukūrimo tikslas yra sudievinimas per malonę – teôsis (gr. k.). Teozės sampratą Bažnyčios Tėvai suprato įvairiai – kaip vienybę su Kristumi, sąjungą su Dievu, Dievo ir žmogaus bendrystę, dalyvavimą Dievo gyvenime. Tačiau bet kuriuo atveju bendrą esmę atskleidžia mintis, jog žmogus suvokia, kad jo tikrasis egzistavimas realizuojasi tiek, kiek jis yra pakeliamas iki Dievo ir su Juo susivienija. Pats žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26) buvo skirtas sudievinimui.

Tačiau įvyksta tai, kad žmogaus nuopuolis išganymo istorijoje sukėlė visai kitokią eigą, negu buvo numatyta pradžioje. Nors buvo sukurtas pagal savo Kūrėjo paveikslą ir panašumą, žmogus neišlaikė, neišsaugojo bendrystės su Juo, pasitraukė ir nupuolė. Štai kodėl Išganymo istorija yra istorija apie tai, kaip Dievo meilė pasiekia žmogų, kuris nuo jos pasitraukė.

Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, garbinga vieta, anot Bažnyčios Tėvų, yra ir neatimama dovana, nes žmoguje yra Dievo atvaizdo antspaudas (Dievo paveikslas žmoguje), ir jis turi pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti dinamiškai (tai panašumas). Tam reikalingas Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas – dieviškosios malonės ir žmogaus valios sinergija, bendrystė. Iki nuopuolio žmogus, sukurtas laisvas ir nemirtingas, progresuojančio ir dinamiško tobulumo būsenos, buvo įtrauktas į Dievo panašumo tapsmą, buvo Visatos centras, mikrokosmosas.

Kristaus įvykis, Jo Įsikūnijimas, mirtis ir Prisikėlimas užima labai svarbią vietą krikščioniškųjų Rytų tradicijoje – tai ne tik Kristaus, mirties nugalėtojo, pasireiškimas, bet ir Kristaus pasiūlytos naujosios žmonijos apreiškimas. Kristus atidaro duris naujajai kūrinijai. Tai nauja tikrovė, į kurią yra pašauktas žmogus, o kartu ir visa Visata. Kristaus mirtis, kaip paaiškina šventasis Atanazas Aleksandrietis, nėra eilinė mirtis, o mirtis to, kurio mirtis negali sulaikyti ir kuris nugali ją savo Prisikėlimu. Todėl Kristus, „priversdamas“ žmogų dalyvauti Jo mirtyje, suteikia jam galimybę dalyvauti Jo šlovėje ir kartu su Juo prisikelti naujam gyvenimui – įsūnystėje Tėve.

Tikėdamas Kristumi, tapdamas Jo mokiniu, žmogus turi galimybę gauti dieviškąjį gyvenimą per sudievinimą arba perkeitimą per Dievo malonę, per pašventinimą Dieve. Šventosios Dvasios vaidmuo yra kiekvieną krikščionį asmeniškai sudievinti Bažnyčioje. Šventasis Bazilijus sako: „Dvasios darbo dėka yra aktualizuojamas mūsų atkūrimas Rojuje, įžengimas į Dievo karalystę, grįžimas į įsūnystę, laisvė vadinti Dievą savo Tėvu, per bendrystę su Kristaus malone mums yra suteikiamas šviesos sūnų vardas. Tai yra dalyvavimas amžinoje šlovėje ir buvimas palaiminimo pilnatvėje šiame ir būsimajame gyvenime.“

Marija, vadinama Dievo Motina (Theotokos – gr. k.), yra pirmasis sudievinimo vaisius – jos susivienijimas su Dievu įvyksta jos gyvenimo žemėje metu ir baigiasi per paėmimą į Dangų. Taigi ji dalyvauja žmogaus sudievinimo procese. Pagal Rytų krikščionių mąstymą, be Dievo Motinos pagalbos, be jos užtarimo Bažnyčioje negaunama jokia dovana. Todėl svarbu pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus sudievinimas yra skirtas Bažnyčios dabarčiai, jos žengimui per istoriją ir yra vykdomas per Bažnyčią, skelbiant Dievo karalystės buvimą.

Per Bažnyčią ir pradedant nuo Bažnyčios visa kūrinija yra pašaukta būti perkeista eschatologinėje perspektyvoje, laikų pabaigos perspektyvoje. Sakramentai, kuriuose naudojami gamtos elementai, yra apčiuopiamiausias to vyksmo ženklas. Eucharistija čia užima esminę, centrinę vietą. „Eucharistija liudija veiksmingą Dangaus karalystės buvimą, kaip visos kūrinijos pabaigos išsipildymą, jos realizavimą tobulybėje – būti paaukota kaip padėkos auka Tėvo rankose. Eucharistijos metu kiekvienose Mišiose yra išgyvenami paskutinieji laikai – laikų pabaiga, Dangaus karalystės atėjimas. Šis eucharistinio veiksmo kartojimas liudija Dangaus karalystės amžinybę“, – teigia Johnas Chryssavgis (The Earth as Sacrament).

Krikščioniškasis gyvenimas pagal Evangeliją yra per krikštą sudievintas žmogaus gyvenimas, kuris krikščionį paverčia nauju kūriniu. Šventieji mums liudija tokį sudievintą, malonės kupiną gyvenimą, o ikona vaizduoja žmonijos ir viso sukurto pasaulio dalyvavimą dieviškajame gyvenime ir šviesoje.

Pagal Bažnyčios Tėvų mąstymą yra ir priešingas judėjimas – pasaulio nudievinimas. Jis kyla nutrūkus žmogaus ryšiui su Dievu, intymumo su kūrinija ir jos būtybėmis praradimu. Šis pasitraukimas paverčia kūriniją dykyne, dykuma, chaosu, atkertančiu ją nuo to, kuris yra jos akys, ausys, sąžinė ir balsas – nuo žmogaus, o per žmogų – nuo paties Dievo. Krikščioniškųjų Rytų požiūris į žmogų mato jį kaip visos Visatos sąmonės išraiškos vietą.

Jokūbas Marija Goštautas