Kūrinijos sakramentalumas

Bažnyčios Tėvų požiūriu sakramentalumo šaltinis yra kūrinijoje. Turime žiūrėti į pasaulį kaip į Dievo buvimo sakramentą, kaip vietą, kurioje apsireiškia Dievas, o visus sukurtus dalykus turime matyti kaip tuos, kurie Jį apreiškia per grožį ir gėrį. Kai pasaulyje yra kuriamas gėris ir grožis, Dievas tarsi atskleidžia savo veidą. Kūrėjo atpažinimas ir apmąstymas per kūriniją dabar suteikia prieigą prie amžinojo gyvenimo, nes mes priartėjame prie paties amžinybės Viešpaties.

Per šį priėjimą prie tikrojo Dievo ir Jo gėrio bei grožio kontempliacijos jau matoma būsimosios Dangaus karalystės vizija ir pasaulio perkeitimo vizija. Tai yra spinduliai, kurie tarsi kreipia mus į tikrąją Saulę, kuri yra Dievas. Krikščioniškųjų Rytų teologijoje sakramento veikėjas – tas, kuris veikia per sakramentus – yra Šventoji Dvasia. Todėl Jai tenka ir kūrinijos sakramentalumo realizavimo vaidmuo – Ji yra siunčiama į pasaulį, kad prasiskverbtų į kūriniją ir ją atnaujintų bei perkeistų.

Suvokus Šventosios Dvasios veikimą yra išsaugomas iš esmės šventas kūrinijos pobūdis, jos sakralumas, jos sakramentinis matmuo, nes sakramentas visu savo pranašumu išlieka istorinis įvykis, materiali išraiška. Kai Dievas apsireiškia laike ir erdvėje (Eucharistija yra Dievo apsireiškimas duonoje ir vyne), pasaulis tampa istoriniu ir materialiu Dievo buvimo sakramentu, Jo apsireiškimo vieta, įveikiančia ontologinę tuštumą tarp sutverto ir nesutverto.

Prisikėlęs Kristus – vienybė tarp žmogaus ir Dievo pasaulių

Prisikėlusiame Kristuje susijungia erdvėlaikinė tikrovė ir transcendencija – tai, kas regima ir neregima. Prisikėlusiojo kūnas visada lieka žemės kūnu, tačiau šis kūnas yra transformuojamas, perkeičiamas, nuo šiol jis yra naujosios tikrovės dalis. Tikrovės, kuri yra sąjunga tarp materialiojo pasaulio ir transcendencijos, dvasinio pasaulio – Jis yra vienybė tarp žmogaus ir Dievo pasaulių. Tuščias kapas irgi nebėra mirties, kūno irimo vieta, o gyvybės simbolis, šios naujosios tikrovės, dviejų pasaulių susijungimo simbolis – santuokinis guolis.

Per Kristaus Prisikėlimą tuščias kapas tampa vartais ir gyvybės šaltiniu visiems ir viskam, nes per jį viską užlieja Prisikėlimo ir Dievo gyvybės šviesa.

Per Kristaus Prisikėlimą tuščias kapas tampa vartais ir gyvybės šaltiniu visiems ir viskam, nes per jį viską užlieja Prisikėlimo ir Dievo gyvybės šviesa. Po Prisikėlimo viskas eina į Dangų ir į Sekmines, kad galėtų prasidėti naujoji kūrinija. Kristaus Prisikėlimas apreiškė ir įvykdė Dievo tikslą žmogui, Dvasia savo nužengimu lydi iki galo žmogaus būties būdo perkeitimą Viešpatyje, atskleisdama, kad Dievo šlovė yra Gyvybė. Tai tikrai yra sakramentas – naujos realybės tarp dviejų pasaulių – matomo ir nematomo – sukūrimas ir įgyvendinimas, kuriam yra pašauktas žmogus ir visa Visata. Dabar visa Dievo malonė yra skirta šiai naujai egzistencijai, persimainymui ir visa ko pakilimui Dievo link.

Pasaulis labai apčiuopiamai išreiškia ir sujungia dieviškosios realybės ir žmogaus bendradarbiavimą istorijoje, nurodydamas Dievo buvimą tarp mūsų, mūsų gyvenimo centre. Jei Dievo nebūtų miesto tankmėje, miško grožyje ar dykumos smėlyje, tai Dievo nebūtų ir Danguje.

Pasaulis kaip ikona

Sakramentalumas neišvengiamai kreipia dėmesį į ikonos sampratą. Krikščioniškųjų Rytų pasaulyje ikona yra teofanijos, dievystės apsireiškimo vieta – Dievo apsireiškimas pasaulyje ir pasaulio buvimas Dievui. Ikona parodo dieviškumo sėklas mūsų pasaulyje, mūsų žemėje.

O jei žemė yra ikona, nieko nėra neutralaus, niekam netrūksta sakralumo. Krikščionis yra tiesiog tas, kuris atpažįsta ir sutinka Kristų visur – jis yra tas, kuris pripažįsta visą pasaulį kaip Kristaus buveinę, viskas tampa Kristaus sakramentu. Jei Dievas nebūtų matomas kūrinijoje ir per kūriniją, per jos gėrį ir grožį, Jis negalėtų būti garbinamas nei Danguje. To, ko neprisiima Dievas, neįmanoma išgydyti, neįmanoma atnaujinti ir pašventinti, nes Šventoji Dvasia turi prasiskverbti į visa. Jei Dievas nebūtų aiškiai pasiekiamas šiame pasaulyje, Jis negalėtų būti Visatos Kūrėjas – visame kame matome Jo kuriančios rankos įspaudus. Jei Kristaus nebūtų galima rasti kiekvienoje materijos dalelėje, taip pat mažiausiuose savo broliuose, tada Jis būtų per toli nuo mūsų, liktų mums nepasiekiamas.

Tai parodo Bažnyčios Tėvų mintis, kad pagal jų tikėjimą baigtinis liudija begalybę, laikinumas – amžinybę, netobulas skelbia tobulumą. Apskritai kalbant, gyvenimas skelbia gyvenimą, mirtingasis gyvenimas skelbia amžinąjį, ikona kreipia mūsų žvilgsnius į amžinąjį gyvenimą. Šia prasme dabartinis materialusis pasaulis nukreipia mus į būsimąjį pasaulį, į Dievo pasaulį, ir liudija, kad šis pasaulis yra būsimojo ikona.

Jei kūrinija yra Dievo karalystės ikona, ji iš tikrųjų atskleidžia mus Jo akivaizdoje, leidžia apmąstyti šį slėpinį per Šventosios Dvasios veikimą.

Ikona yra atviras langas į Dievo karalystę, o iš Dievo pusės ikona yra atviras langas į mūsų pasaulį. Būti priešais ikoną ir ją gerbti reiškia būti priešais atvaizdo vaizduojamą slėpinį, Kristaus Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia suburia žmones į vieną kūną, kurio galva yra žmogus ir Dievas – Jėzus Kristus. Bažnytinio kūno vienybė eschatologiniu požiūriu yra vienybės, kuriai pašaukta žmonija, prototipas. Dievo karalystėje žmonės susijungs su Dievu, susijungs su Meile – Meile, jungiančia tris Švenčiausiosios Trejybės Asmenis. Taigi, jei kūrinija yra Dievo karalystės ikona, ji iš tikrųjų atskleidžia mus Jo akivaizdoje, leidžia apmąstyti šį slėpinį per Šventosios Dvasios veikimą.

Kūrinija – Dievo išganymo pažadų išsipildymo vieta

Taigi kūrinija turi būti laikoma Dievo išganymo pažadų išsipildymo vieta. Ji savo pašaukimu sudievina tikrovę ir sakramentiniu matmeniu pati iškelia mus prieš pasaulyje gyvenantį, pasaulyje save atrandantį ir su juo susijusį Dievo Kūrėjo slėpinį. Ir tai visiškai nėra panteizmo forma.

Dievo ir kūrinijos susijungimas, jų bendrystė, kuri atrandama ir realizuojama pasaulio sudievinimu ir Dievo Įsikūnijimu, vienoda jėga išreiškia du sukurtųjų santykių polius – nedieviškasis pasaulis yra Dieve; Dievas, kuris nėra sukurtasis pasaulis, yra pasaulyje. Dievas išskiria pasaulį nuo savęs, bet pasaulis yra Dieve. Sutvėrimas lieka Dieve atskiras ir atskirtas nuo Dievo, tuo pačiu metu jis yra Dieve, savo pašventinimo ir tobulumo šaltinyje.

Todėl kūrinija yra didžiulis simbolinis pasaulis, kuriame kiekviena būtybė kviečia mus kreipti žvilgsnį į Kūrėją ir atrasti Jo buvimą.

Freepic.com nuotrauka

Žmogaus veikimas ir kūrinijos apsauga. Žmogus – kūrinijos kunigas

Šiame teofaniškame – Dievą apreiškiančiame – pasaulyje, kuris atskleidžia Dievą Kūrėją, žmogus užima ypatingą vietą. Štai kaip apie tai kalba patriarchas Demetrijus I savo enciklikoje (1989 m. rugsėjo 1 d.): „Žmogus, pasak Bažnyčios Tėvų, yra kūrinijos princas, besimėgaujantis laisvės privilegija, dalyvaujantis materialiame ir dvasiniame pasaulyje ir kuriantis ryšį tarp šių dviejų pasaulių. Kaip toks jis sukurtas tam, kad pakylėtų kūriniją jos Kūrėjui, pašventintų ją Jam, kad ji būtų išgelbėta nuo susinaikinimo ir mirties. Taigi ta prasme žmogus yra ir kūrinijos kunigas.“

Kadangi pasaulis turi sakramentinį aspektą, todėl kūrinijoje žmogus visų pirma turi liturginį ir doksologinį (Dievą garbinantį) pašaukimą, jis yra sukurtas garbinti ir šlovinti Dievą.

Bažnyčios Tėvų mintyje žmogus yra kūrinijos kunigas. Šį požiūrį iliustruoja Leoncijaus iš Kipro tekstas, kurį kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti savą, juo pradėdamas savo kasdienę maldą: „Danguje, žemėje ir jūroje, medžiu ir akmeniu, relikvijomis, bažnyčių pastatais ir kryžiumi, angelais ir žmonėmis, visu, kas regima ir nematoma – visa kūrinija atiduodu pagarbą ir garbę Kūrėjui, visko Valdovui ir Sumanytojui. Tik Jam vienam, nes kūrinija negerbia Kūrėjo tiesiogiai ir atskirai, bet per mane – savo kunigą – Dangui skelbia Dievo šlovę. Tegul per mane mėnulis garbina Dievą, per mane jį šlovina žvaigždės. Per mane, vandenys ir lietus, rasa ir visa kūrinija, garbinkite Dievą ir šlovinkite Jį!“

Kūrinija, kaip ir žmogus, kuris ją nešiojasi savyje kaip mikrokosmas, yra dinamiška būtybė, pašaukta būti perkeista kaip ir pats žmogus – taigi dalyvauti Dievo gyvenime.

Šis kūrinijos kunigo pašaukimas suprantamas kartu su žmogaus pašaukimu gyventi pagal Dievo paveikslą, o Dievo paveikslas turi būti suprantamas vienybėje su kūrinija. Kūrinija, kaip ir žmogus, kuris ją nešiojasi savyje kaip mikrokosmas, yra dinamiška būtybė, pašaukta būti perkeista kaip ir pats žmogus – taigi dalyvauti Dievo gyvenime. Žmogus nebuvo sukurtas kaip savarankiška būtybė – pakankama pati sau, save užpildanti ir save visiškai patenkinanti. Pati žmogaus prigimtis iš tikrųjų yra save realizuojanti tik tiek, kiek ji egzistuoja Dieve arba Jo malonėje. Dievo malonė suteikia žmogui natūralų vystymąsi, bet, kita vertus, žmogus yra kūrinijos centras, mikrokosmas, o jo laisvas apsisprendimas nusako galutinį Visatos likimą.

Visa kūrinija yra žmoguje, jame ji įkūnija savo sintezę, savo išsipildymą – būtent per žmogaus pašventinimą bus pašventinta ir visa kūrinija. Kūrinijos likimas yra intymiai susietas su žmogaus likimu. Sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus yra ir Visatos atvaizdas. Jis yra Visatos židinys, mikrokosmas Visatoje, todėl kaip Dievo atvaizdas jis yra kūrinys, bet kartu ir kūrinijos kunigas.

Asketizmas kaip dvasinė programa

Kaip jau ne kartą buvo minėta, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Šlovinti Dievą jis yra pašauktas gyvendamas kūrinijoje, pasaulyje, nes taip jis realizuoja savyje Dievo atvaizdą. Kadangi kūrinijos pabaiga yra visa ko perkeitimas per pašventinimą Dievo malone, pasaulio engimas žmogaus veiksmais yra suvokiamas kaip blogis – klaidingas veikimas, kuris prieštarauja Dievo paveikslui.

Kodėl tad reikia kalbėti apie asketizmą? Asketizmas yra Dievo nusižeminimo iš meilės žmonijai imitacija – Dievas save apriboja, kad žmogus liktų laisvas atsakyti į Jo meilę, ir šitaip yra įgyvendinama Jo visagalybė, nes Dievo visagalybė pasirodo kaip Dievo meilės visagalybė. Kad paliktų vietos Dievo veikimui, žmogus, naudodamasis materialinėmis gėrybėmis, nori pamėgdžioti tą apsiribojimą ir nusižeminimą, per askezę rūpinasi tausojimu – šitaip jis parodo rūpinimąsi kūrinija ir įgauna galią pakeisti pasaulį, suteikti jam tinkamą vietą ne kaip pelno ir savęs patenkinimo šaltinį, bet kaip Dievo dovaną.

Asketiškas gyvenimas galiausiai yra žmogaus švelnumo ir integracijos su savimi, vieno su kitu ir su visa kūrinija kelias. Tai žmogaus ir kūrinijos susisaistymo priemonė, pasaulio perkeitimo priemonė Kristaus Prisikėlimo veiksme. Tai yra vienas iš būdų įveikti nuodėmės sukeltą susvetimėjimą, kuris pasireiškia per išnaudojimą ir egoistinį naikinimą.

Asketas yra laisvas žmogus, jis nepaklūsta požiūriui, kuris piktnaudžiauja kūrinija, jis nevaržomas pasaulio išnaudojimo būdų ir pasižymi disciplina, savikontrole ir gebėjimu pasakyti „ne“ arba „užteks“.

Dvasios ir kūno poreikių suvienijimas

Asketizmas yra dvasios ir kūno poreikių suvienijimas. Asketas yra laisvas žmogus, jis nepaklūsta požiūriui, kuris piktnaudžiauja kūrinija, jis nevaržomas pasaulio išnaudojimo būdų ir pasižymi disciplina, savikontrole ir gebėjimu pasakyti „ne“ arba „užteks“.

Askezės tikslas – saikas, o ne savęs sekinimas ir kito išnaudojimas. Jos turinys yra teigiamas, o ne neigiamas. Ji remiasi tarnavimu, o ne egoizmu – susitaikymu, santykio kūrimu, o ne išsižadėjimu ar pabėgimu. Be askezės nė vienas iš mūsų nėra tikras žmogus.

Štai santrauka, ką asketizmas reiškia ortodoksijoje pagal Johną Chryssavgio: kelionės lengvumas (degrowth, antiaugimas (ekonom.), sumažinimas) – visada galime išsiversti su mažiau, nei įsivaizduojame; paleidimas (atsiskyrimas) – turime išmokti paleisti savo norą viską kontroliuoti; atvirumas – esame pašaukti kurti ryšius, vienytis, susitaikyti; sušvelninti (Jėzus yra romus ir nuolankios širdies) – ką galime padaryti, kad mūsų bendruomenės būtų ne tokios smurtingos, tinkamesnės gyventi? Taikos santykis su gamta, o ne smurtas ir išnaudojimas. Turime siekti nedaryti žalos, privalome nustoti kenkti aplinkai; gyventi paprastai – siekti tausojimo principo tarpusavio santykiuose ir su aplinka, suvartoti mažiau, negu mums iš tiesų reikia; tiesiog gyvenant – nekonkuruojant tarpusavyje ir su gamta dėl išlikimo, nes Prisikėlusio Kristaus etika – ne tinkamiausiųjų išlikimas, o Jo meilės šventumas.

Taigi askezė siekia tobulinimo, o ne atsiribojimo ar naikinimo. Jos tikslas – saikas, o ne represijos. Askezė remiasi tarnavimu, o ne egoizmu. Be askezės nė vienas nesame tikras žmogus.

Išvados

Krikščioniškųjų Rytų teologija plėtoja dieviškojo projekto kosminę dimensiją. Sudievinimo teologija rodo, kad ne tik žmogus yra pašauktas būti perkeistas Šventosios Dvasios ir dalyvauti dieviškajame gyvenime, bet ir visa kūrinija perkeičiama Dievo malone ir paverčiama Naująja Žeme.

Kūrinija turi sakramentinį matmenį. Ji yra šventa, nes per ją Dievas apsireiškia sakramentiniu būdu ir yra su Ja susijęs, taip pat todėl, kad ji yra pašventinta Jo – jos pačios Kūrėjo.

Kūrinija turi savyje ikonišką dimensiją – tai baigtinis begalybės liudijimas. Pasaulis yra teofanijos – Dievo apsireiškimo – vieta – Dievo apsireiškimas pasaulyje ir pasaulio buvimas Dievui. Ta pati kūrinija yra Išganymo pažadų išsipildymo vieta.

Antropologinė dimensija kūrinijoje yra esminė, nes žmogaus vaidmuo joje yra centrinis. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, jo pašaukimas yra būti tarpininku, jis yra kūrinijos kunigas ne tik savo, bet ir visos Visatos pašventinimui. Žmoguje per Kristų apibendrinama visa kūrinija. Būtent per žmogaus pašlovinimą bus pašlovinta visa kūrinija, nes sukurtas pagal Dievo paveikslą žmogus yra ir Visatos paveikslas.

Ekologinė dimensija išryškina žmogaus ir jo aplinkos abipusio pripažinimo poreikį. Žmogus visada turi ieškoti, kaip pasiekti harmoningą santykį tarp savęs ir savo aplinkos – vienas kitą papildantį santykį. Taip pat jausti poreikį rasti pusiausvyrą tarp to, ko žmogui reikia ir ką jam siūlo kūrinija, jis turi rasti asketizmo kelią, kuris yra dvasios ir kūno poreikių suvienijimas.

Jokūbas Marija Goštautas