Atsiliepiu į Dievo kvietimą
Dievas kviečia į bendrystę nepavargdamas ir nesustodamas. O aš vis delsiu. Ko laukiu neatsiliepdama į Dievo kvietimą? Tinkamos progos. Atsiliepti Dievui yra visada tinkama, specialios progos laukti nereikia. Dievas visada yra pasiruošęs mane priglausti. O gal aš bijau Dievo artumo? Kad išryškės mano nuodėmės priartėjus prie Dievo meilės? Bet aš taip galiu pasitikrinti savo sielos tyrumą.
Atsiliepti į Dievo kvietimą – tai atsiliepti į Jo meilę, ilgesį. Laukimo pabaiga. Aš atsiliepiu, nes Dievas yra mano viltis. Viltis gyventi tokį gyvenimą, kurį yra numatęs Dievas. Pasirinkau atsiliepti Dievui.
Nuo savo krikšto valandos mokausi atsiliepti Dievui. Pati Šventoji Dvasia man padeda. Šventoji Dvasia mane veda žemiškuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus keliu. Visu savo žemiškuoju gyvenimu Viešpats kviečia priartėti prie Jo. Varganame lopšelyje paguldytas Jėzus kviečia prie Jo pasilenkti ir pasilikti. Žmonija daug amžių laukė Dievo kvietimo. Laukė stebuklo.
Cathopic.com nuotrauka
Ir Viešpats gimė mažu Kūdikiu, kad išdrįsčiau į Jį kreiptis. Kad priimčiau ir pamilčiau Jo nuolankią širdį. Angelai pakvietė piemenis į grotą pagarbinti gimusio Viešpaties. Mažutėliai pirmi. Prie mažutėlio Jėzaus. Kaip neatsiliepti į Kūdikio kvietimą. Kvietimą susivienyti. Aš ligi šiol žiūriu į dangų, ar nepamatysiu angelų, kviečiančių pagarbinti Viešpatį, apsilankyti Jo širdies šventovėje. Išgirsti Jo širdies plakimą prie savosios. Aš atsiliepiu į šį palaimingą garsą, gyvą meilės įrodymą visos žmonijos gyvenimo istorijoje. Šis širdies plakimas – tai muzika suvargusiai mano širdžiai. Apkabinu dievišką Kūdikį ir nebeatsitraukiu nuo Jo niekada. Atsiliepiu į Dievo kvietimą. Viešpats atėjo į žemę manęs pakviesti… Kad tik išgirsčiau šį kvietimą. Kad nepraleisčiau progos gimti meilės ryšiui.
Viešpats kviečia eiti kartu, kaip Jis ėjo žemiškojo gyvenimo keliu mokydamas žmones, skleisdamas priartėjusios Dievo karalystės žinią. Dievas kviečia į šią Dievo karalystę kiekvieną mylinčią širdį. Kiekvieną pasiklydusią širdį. Kviečia eiti kartu, nes nenori atsiskirti nuo savo kūrinio. Viešpats mane vedasi už rankos vis atskleisdamas naujas savo asmenybės savybes, gydydamas žmones, darydamas stebuklus. Pranašauja savo žiaurią mirtį ir prisikėlimą. Ir mano prisikėlimą drauge su Juo. Viešpats sluoksnis po sluoksnio atidengia mano širdies atodangas, kad aš galėčiau geriau matyti, jausti, išgyventi. Priimti Dievo kvietimą.
Ir dabar eidama šiuo žemės keliu matau Dievo pėdsakus, paliktus kaip orientyrą nepasiklysti. Nepasiklysti tikrovėje, kuri kartais atsiskleidžia ne iš gerosios pusės. Eiti į tą pusę, iš kurios sklinda kvietimas. Raginantis atsiliepti. Yra vienintelis teisingas kelias – kelias su Dievu. Nors seniai juo einu, bet nepavargau. Kaip nepavargstama mylėti.
Viešpats Jėzus Kristus neša kryžių, ir aš Jam stengiuosi padėti. Įtikėjusi, kad Viešpats neša mano išganymą. Aš seku Jėzų su savo mažu kryželiu. Einu Viešpaties pramintu taku, kad nepaklysčiau. O priekyje šviečia Viešpaties kryžius. Priekyje girdžiu Viešpaties žingsnius, kviečiančius neatsilikti. Neatsilikti nuo Jo meilės. Sunkus kelias į Golgotą. Kiekvienas turime savo golgotą. Bet mane lydi Dievo kvietimas. Lydi prie iškelto Viešpaties kryžiaus. Kartu su iškeltu kryžiumi – iškelta ir meilė. Išaukštinta. Viešpats kviečia nuo kryžiaus. Kad patikėčiau. Kad išgirsčiau Dievo kvietimą. Dievas nepaliauja kviesti, ir aš galų gale išgirstu. Per Viešpaties kančią. Per Jo kryžių. Auga meilė ir panardina į dar neišgyventą tikrovę, ir aš drąsiau atsiliepiu į kvietimą. Kvietimą priimti kryžių. Kartu ir išganymą. Dabar galiu užgiedoti pergalės giesmę. Lyg atsiliepimą į Dievo kvietimą. Ir nurimstu, nes dabar aš Dievo rankose.
Kartais per savo nepaklusnumą išsprūstu iš Dievo rankų. Atsiduriu neapykantos pusėje. Lyg norėdama paneigti Dievo meilę. Nuodėmė nori ištrinti net meilės užuominą. Nusigręžiu nuo Dievo, nusigręžiu nuo meilės. Mano širdį užvaldo nuodėmė, ir parduodu savo širdį už trisdešimt sidabrinių. Arba dar blogiau – atiduodu užvaldyti nuodėmei savo širdį veltui. Ir pralaimiu. Nebegirdžiu Dievo kvietimo. Nuodėmė užgožia galimybę atsiliepti. O Dievas vis kviečia, jeigu sąžinė ne visai užkietėjusi, ji ieško Dievo gailestingumo. Taip norėčiau tobulai gailėtis. Nors iš baimės. Netobula, bet tai yra kelio pradžia pas Dievą, kuriuo einu vedama Dievo kvietimo. Tikiuosi, kad kada nors galėsiu gailėtis iš meilės Dievui. Bandau valyti sielos dėmes, bet mano vienos pastangų neužtenka. Ir aš kreipiuosi į Dievą. Sudedu rankas maldai.
O tai maldai Dievas pakvietė mane savo įkvėpimu. Aš atsiliepiau. Atsiliepiau į kvietimą eiti kartu. Užmezgu ryšį, kad galėčiau geriau Dievą pažinti. Maldoje ieškau atsakymų iš Dievo, ieškau ramybės. Tos ramybės, kurią žadėjo Viešpats. Kartodama maldos žodžius, aš atrandu vis naujų niuansų savo ir Dievo santykiuose. Einu gilyn. Renku po grūdelį išminties, kuri paslėpta maldos slėpiniuose. Maldos susikaupime ateina naujų patirčių, įvairių spalvų ir atspalvių širdies gilumos. Siela pražysta Dievo akivaizdoje.
Taip ir einu gyvenimo keliu, stengdamasi išlaikyti Dievo nurodytą kryptį. O Dievo kryptis kviečia į artumą su Juo. Ir aš atsiliepiu. Kiekvieną kasdienybės akimirką aukoju Dievo garbei, Jo pripažinimui savo Karaliumi. Karaliumi su erškėčiu vainiku. Kaip galėčiau neatsiliepti į Karaliaus kvietimą? Kenčiančio Karaliaus. Dievas kviečia Jį pasirinkti apleistą, iškankintą. Kenčiantis Dievas kviečia tyliai, nepraleidžia nė vienos širdies. Nepraeik pro šalį. Nenusigręžk.
Girdžiu Dievo aimaną, kviečiančią atsigręžti, sustoti ir nusilenkti. Ir aš sustoju. Ir nusilenkiu. Visada.
Bernardinai.lt
Kategorija Straipsniai
