Gyvosios Duonos tema mus veda gilyn į Kristaus slėpinį. Pamaitinęs minią, Jėzus pasišalina, tačiau minia nesiruošia taip lengvai prarasti maitinimo šaltinio ir kitą dieną atseka Jėzui iš paskos. Tačiau, užuot pagyręs žmonių uolumą ir pastangas, Mokytojas jiems rėžia: „Jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“

Jėzaus klausytojai, išgirdę, kad Jis save vadina Duona iš dangaus, pradeda piktintis, – negi šis Juozapo sūnus nėra išpuikęs? Verčiau darytų stebuklus ir mažiau kalbėtų.

Nuo šio momento minia tampa priešiška, ir buvusį susižavėjimą keičia skeptiškumas ir lengvas irzulys. Tokia minios logika.

Jėzus turėtų kažko imtis, nes jo reitingai pradėjo kristi, reikėtų naujos strategijos bei vizijos, kitokio kalbėjimo būdo, gal kokio vieno ar kito stebuklo.

Tačiau Mokytojas renkasi Tiesą, o ne populiarumą. Jis ir toliau kalba tai, ką žmonės turi, o ne nori išgirsti: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“

Šios drąsos skelbti tai, ką reikia paskelbti, o ne tai, kas būtų patogiau ir maloniau, ir reikia kiekvienam iš mūsų – visai Bažnyčiai – nuo didžiausių iki mažiausių. Tačiau norint skelbti tiesą, reikia patiems gyventi tiesoje. Čia visų mūsų suklupimo akmuo. Skubame mokyti ir taisyti visus aplinkui, o turėtume pradėti nuo savęs.

Prašykime Viešpaties, kad Jis išmokytų mus vaikščioti tiesoje, kaip ir Jis pats yra Tiesa.

 

Robertas Urbonavičius