Kūrėjas ilsėjosi

Kai Dievas sukūrė dangų ir žemę, „septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų“ (Pr 2, 2). Savaip ilsėdamasis gėrėjosi savo kūryba (plg. Pr 1, 31). Čia septintos dienos paminėjimas – subtili užuomina, skirta mums, kad kūrybiškai derintume savo darbus ir poilsį, nes „išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje“ (Pat 14, 33).

Keliaujame į palaimintą poilsį

Dievo požiūriu žmogus esti išmintingas ne tada, kai vadovaudamasis subjektyviu mąstymu daro protingus sprendimus, bet kai remdamasis tikėjimu savo mintis ir veiksmus stengiasi palenkti Jo valiai, nes mes „nebepriklausome patys sau“ (1 Kor 6, 19). Nors kai kas sakys, kad tai – kvailystė (kas taip mano, nepajėgia suprasti, kad visa, kas ateina iš Dievo Dvasios, reikia vertinti malonės atnaujinta dvasia, žr. 1 Kor 2, 14), tačiau tikintieji, užuot pirmumą teikę savimeiliškai saviraiškai, aukščiau visko iškelia Kristų nukryžiuotąjį, „kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24).

Visi, kurie tiki Tą, kurį Tėvas siuntė į žemę, atlieka esminį Dievo darbą (žr. Jn 6, 29) ir todėl (už savo triūsą Jame) bus verti palaiminto poilsio anapusybėje. Taigi, jei pats Dievas laikų pradžioje savo didįjį visų daiktų ir subjektų kūrimo darbą susiejo su asmeniniu poilsiu, juolab ir kiekvienas žmogus yra sukurtas melstis, dirbti bei ilsėtis.

Laikas dirbti ir laikas ilsėtis

Šio sekmadienio Evangelijoje Kristus, išklausęs savo mokinių (grįžusių iš misijų) entuziastingų liudijimų, „ką buvo nuveikę ir ko mokę“ (Mk 6, 30), paliepė jiems susirasti negyvenamą vietą ir ten truputį pailsėti. Po įtempto sielovadinio darbo jie tiesiog nusipelnė poilsio…    

Viešpats ir mus nori pamokyti, kad skirtume laiko kūno ir sielos atgaivai, nes yra laikas dirbti ir laikas ilsėtis. Kūrėjas mums skyrė dienos metu plušėti, o naktį – ilsėtis. Dalis žmonių, pabaigę dienos darbus ir jausdami nuovargį, užuot ruošęsi dėkingai priimti paties Dievo sukurtą geriausią poilsio formą – nakties miegą, galvoja, jog neprošal save palepinti pramoginių vaizdų žiūrėjimu… Tikėtina, kad vieną ar kitą kartą vėlyvu laiku, pavyzdžiui, koncerto ar sporto varžybų žiūrėjimas (kaip išimtis) dvasiniu atžvilgiu neduos nuodingų vaisių… Tačiau jei tai kartosis, tada nakties miegui skirtų valandų vagiliavimas bus lengvabūdiškumo išraiška, silpninanti asmens charakterį, žalojanti jo sveikatą ir griaunanti Dievo kiekvienam individui skirtą tvarkingo gyvenimo ritmą.

Naktis – vilties kūrinys                                     

Prancūzų eseistas Charles‘is Péguy (Šarlis Pegi) rašė, kad miegas šlovina Dievą labiau nei vakarojimas: „Sveikinu save, – sako Dievas, – kad sukūriau naktį. Naktis yra beribė, joje atsigauna žmogus. Dirbantis žmogus šlovina mane tik savo darbu. O kai žmogus miega, Aš pats šlovinu save žmogaus atsidavimu.“

Ch. Péguy nesmerkia žmogaus, savavališkai trumpinančio naktį. Jis tarsi Dievo akimis žvelgia į tuos, kurie, užuot miegoję, turi drąsos dirbti… Jis rašė: „Nelaimėliai, jie nežino, kas yra gera. Jie puikiai tvarko reikalus dieną. Bet jie nenori man patikėti tvarkymo naktį.“

Toliau Ch. Péguy kalba apie viltį, kuri mūsų vidines žaizdas gydo naktį, nes naktis yra „didžiausios iš didžiausių vilties kūrinys. Tas, kuris miega kaip vaikas, yra tas, kuris miega kaip mano brangioji Viltis“. Apmąstymo atomazga: Ch. Péguy miegą sieja su Kristaus snūduriavimu ant Kryžiaus, kai Kristus atsiduoda Tėvo valiai… Taigi tam tikra prasme ir mumyse vyksta vilties atsinaujinimas miegant, kai iš klusnumo Tėvo valiai einame tinkamu laiku ilsėtis, kad kiekvieną rytą Dievą galėtume sveikinti su mus keliančia aukštyn malda… 

Sielos paskirtis – ilsėtis Jame

Poilsis – nekvestionuojama žmogaus gyvenimo būtinybė. Be tinkamo darbo bei poilsio santykio ir kūnas silpsta, ir sielos polėkiai nyksta. Kaip pervargimas, skubėjimas ir perdegimas išsekina mūsų kūno jėgas, taip ir mūsų dvasinis gyvenimas, jei nepakurstomas Dievo žodžio skaitymu ir kasdieniu pamaldumu (o tai ir yra poilsis Jo artumoje), išsikvepia…

Todėl piligriminėje kelionėje iš žemės į dangų mums reikia dvasinių oazių, ramybės užutekių ir tokių apmąstymams bei pokyčiams skirtų vietų, kur ne tik galėtume dvasia ir kūnu atsigauti, bet širdimi sugrįžti prie tų malonės ištakų, iš kurių tebesruvena gyvieji šaltiniai, mums primenantys, jog nieko nėra svarbiau pasaulyje, kaip atsiversti ir nuolat grįžti prie savo pirmosios meilės Dievui (žr. Apr 2, 4–5). Tada ir dirbdami išmoksime ilsėtis Dieve, nes ne tik dėl Jo garbės plušėsime, bet ir su Juo drauge būti laiko maldai nešykštėsime.

 

Vytenis Vaškelis