Dievo žodžio skaitiniai tarsi ruošia kelią Evangelijos ištraukai, kuri byloja apie naujos gyvybės alsavimą duonoje, nužengusiai iš dangaus (žr. Jn 6, 41).

Klusnumo vaisiai

Izraelio karalius Achabas (apie 874–853 m. prieš Kristų) ėmė garbinti dievaitį Baalą ir dėl to sulaukė teisingų pranašo Elijo priekaištų. Achabas drauge su žmona Jezabele ketino jam atkeršyti ir gąsdino susidorojimu. Tada Elijas pasitraukė į Judo pietus – į dykumą. Nors čia jo gyvybės niekas netykojo, bet jis buvo nusivylęs ir norėjo net numirti. Kai Elijas pakluso Viešpaties valiai ir valgė angelo jam parūpintą keptos duonos paplotį bei išgėrė ąsotį vandens, atgavo jėgas ir, malonės įkvėptas, leidosi į kelionę – į Horebo kalną, susitikti bendrystei su Dievu…

Kadangi Elijas iš klusnumo darė tai, ko norėjo Dievas (elgėsi panašiai kaip pats Kristus, kurio maistas buvo vykdyti Tėvo valią), dėl to buvo išlaisvintas iš nusivylimo pančių ir, ištikimai tarnaudamas Viešpačiui, susilaukė ypatingos gyvenimo baigties – ugnies vežime Dievas jį pasiėmė tiesiog į Dangų (žr. 2 Kar 2, 11)!

Šventosios Dvasios džiuginimas

Šio sekmadienio antrasis skaitinys – apaštalo Pauliaus įspėjimas: „Neliūdinkite Šventosios Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30). Taigi, užuot savo piktumais, piktžodžiavimais ir kitais emocinių piktybių pliūpsniais liūdinę Šventąją Dvasią, esame raginami būti malonūs, atlaidūs vieni kitiems ir pasižymėti kitomis dorybėmis (žr. Ef 4, 28-32). Tai – priminimas, kad pirmiausia turime įdėmiai klausytis Jėzaus žodžių, kad juos, maldingai apmąstę, vadovautumės tikėjimu.

Mūsų paklusimas Jėzaus paliepimams yra ėjimas Viešpaties Dvasios pradžiuginimo ir gausėjančių palaiminimų keliu, išpažįstant, kad Mesijas yra daugiau nei tik buvęs stropus šv. Juozapo mokinys, kuris jo dirbtuvėlėje mokėsi staliaus amato paslapčių…

Murmėjimo dūmams besisklaidant

Kai Jėzus paskelbė: Aš duona, nužengusi iš dangaus (Jn 6, 41), Jis jau buvo padaręs nuostabių ženklų, bylojančių apie Jo pasiuntinybę iš Aukščiau. Tačiau žydai matė tik vieną objektyvios tikrovės pusę – grynai Jėzaus žemiškos kilmės dėmenį. Pasak jų, Jis gimė ir augo jiems gerai pažįstamų Juozapo ir Marijos šeimoje, todėl jie piktinosi išgirdę žinią, kad Jis atėjęs iš ten, iš kur tik Dievo siųsti angelai ir pats Visagalis gali į žemę nužengti…

Netikėdami Jėzaus liudijimu apie Jo dieviškąją kilmę, jie murmėjo, būdami įsitikinę, kad Jis nėra toks, kokiu dabar dedasi. Jėzus žydus įspėjo: „Liaukitės tarpusavyje murmėję!“ Jis žinojo, kad žmonių lūpomis tariami melagingi žodžiai yra kaip pavojingiausi nuodai, apnuodijantys jiems sąmonę ir užkietinantys širdis… Todėl įsakmus Jėzaus paliepimas, draudžiantis jiems toliau maištauti, buvo atkirtis ir piktajai dvasiai, tykojančiai kad ir menkiausios galimybės dar labiau supriešinti žydus su Viešpačiu.

Dievui rūpime labiau, nei manome

Tik po griežčiau Jėzaus ištartų žodžių, stabdančių žydų galvose blogų minčių srautus ir atveriančių naujas galimybes priimti tiesą, tarsi iš Aukštybių sklindančią lazerio šviesą, pajėgią šalinti žmonių atsainaus nedėmesingumo pūlinius, Jis vėl (dar aiškiau) galėjo prabilti apie savo Tėvą, žinodamas, kad bus tokių, kurie, veikiant Dvasiai, priims Jo mokymą už gryną pinigą, bet bus ir tų, kurie, nors vėliau dėl klaidinančios savikliovos nuo Jo atitols, bet jie nebus tarsi nusviesti į gyvenimo paribius, – anaiptol, kol gyvens žemėje, jiems dar bus suteiktas laiko limitas, kad pakeistų savo gyvenimo kryptį…

Jėzus savaip tapatinosi su savo Tėvu, liudydamas, kad visiems trims Trejybės Asmenims mes esame be galo svarbūs ir Jiems labiau už viską rūpi mūsų visų galutinė lemtis. Todėl Jis, toliau mokydamas savo klausytojus, prabilo apie tikėjimą, be kurio neįmanoma pasiekti amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 6, 47).

Duona – mūsų nemirtingumo laidas

Jėzus pabrėžė, kad Jis – gyvybės duona, kuri nužengė iš dangaus dėl to, kad mes ją valgytume ir nemirtume. Kas valgė kad ir paties Jėzaus stebuklingai padaugintą duoną tūkstančiams, vis tiek anksčiau ar vėliau turės mirti, nes ji pati savaime nepajėgi atverti duris į Gyvenimą (po žmogaus kūno biologinės mirties), o tik yra ženklas į gyvenimo Duoną – Eucharistiją. Tačiau tie, kurie su dėkingu tikėjimu valgo duoną, kuri yra Jo kūnas už pasaulio gyvybę, – štai tokie žmonės yra Dievo karalystės dalininkai, nes su Prisikėlusiuoju yra pasiryžę kantriai pakelti laikinus praeinančio gyvenimo sunkumus, kad paskui galėtų ragauti Jo pralieto kraujo nuopelnais mums skirtus amžinojo gyvenimo vaisius.

Taigi tikroji dangaus Duona – Jėzaus kūnas, paaukotas už mus ant Kryžiaus, ir Jo kraujas, išlietas už mūsų išganymą.

 

Vytenis Vaškelis