Žinome, kad margame pasaulyje esti žmonių, kurie, kai nesupranta kai kurių dalykų (arba nenori suvokti), iš prigimties linksta iškart tai atmesti, o jei dar šalia yra panašiai kaip jie mintijančiųjų, kartais be užuolankų rėžia tai, kam kiti pritaria, bet nedrįsta prabilti.

Maištingos sielos

Taigi kai kurie Jėzaus mokiniai (iš viso jų būta visas būrys!), nekantriai klausę mokymo apie gyvąją duoną ir, nepajėgdami suprasti bei nenorėdami priimti žinios, kad Jis – ne eilinis mirtingasis Juozapo ir Marijos atžala, o Tas, kuris kaip duona yra nužengęs net iš pačių aukštybių, savyje visai nesistengė sulaikyti kylančios maišto bangos, ir ji, išsiliejusi į išorę pasipiktinančiu nepasitenkinimu: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60), labiausiai grasė pakenkti tiems, iš kurių širdžių ir lūpų ji išėjo.

Atkritimas

Jėzus visada lieka ištikimas sau. Jis – absoliuti Tiesa, ir todėl prieš Jį murmantiems mokiniams netars raminančių žodžių, idant jų pasipiktinimas Juo būtų dirbtinai užliūliuotas; nesistengs jiems pataikauti, kad tarp Jo ir jų atsiradusi vidinė priešprieša imtų ir kažkokiu būdu pranyktų…

Jėzui nereikia magijos triukų, Jam pakanka savos tiesos, kuri veikia stipriau nei visos branduolinės jėgainės pasaulyje. Kai Jėzus ištars: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur Jis buvo pirmiau?!“, specialiai užaštrins minėtos įtampos amplitudę, dėl to įsižiebs ugnis, kuri sudegins kai kurių mokinių širdyse visus artimos su Juo bendrystės bei mokinystės tiltus, idant tie, kurie su Juo vaikščiojo, matė Jo ženklus ir jautė Jo negęstančios meilės spindulius, savavališkai atsiriboję nuo Jo ir tapę dvasiškai akli, kad nors vėliau imtų ilgėtis tos maloningos šviesos, apšviečiančios tiesų takelį pas Jį…

Atsivertimui dar nebuvo išmušusi valanda

Gal kam nors gali kilti mintis: „O kodėl Dvylika nemėgino sulaikyti savo bendrų, tų, su kuriais drauge mokėsi Mokytojo mokykloje?“ Pavyzdžiui, drąsuolis Petras galėjo pribėgti prie jų ir sakyti: „Neskubėkite pasitraukti! Juk ir mes ne visada iš karto suprantame gilius Jo skelbiamus žodžius, – užtat vėliau jų prasmė paaiškėja… Savo palyginimus Jis juk visiems mums padeda išlukštenti, ir mums su Juo būnant nieko nestinga. Tad pasilikite!“ Atrodė, jog tereikėjo tik kruopelytės geros valios, ir, užuot ėmus maištauti, panašiai kaip fariziejus Nikodemas, buvo galima pasistengti pamatyti dalykų esmę ir drauge su juo atvirai pripažinti: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su Juo“ (Jn 2, 2).

Tačiau niekas net nebandė prašyti pasilikti tuos, kurie pasitraukė nuo Jo. Jėzus matė, kad Jo mokiniai netiki ir nenori tikėti, todėl jie nėra dabar Tėvo Jam patikėti… (žr. Jn 6, 64–65).

Pas Viešpatį visi keliaujame…

Kai Jėzus paklausė Dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“, ką kitą, jei ne Simoną Petrą malonė stumtelėjo ištarti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Beje, dvasinio pakilumo metu, kai atrodo, kad Dievas taip arti mūsų, nebus sunku su Petru išpažinti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 69). Tačiau patirsime ir neišvengiamų išbandymų, kai sirgdami ar nuotaikai pabjurus savo viduje jausime, kad kažkas mumyse nori protestuoti prieš Viešpaties tiesą. Tada Jo kvietimas visiškai Juo pasitikėti galbūt bus pritemdytas tam tikro nusiminimo… Sąžinė mums bylos, kad turime nepasiduoti ir nekreipdami dėmesio į savo abejones bei sumaištį žengti tvirtą žingsnį pirmyn – paskui Kristų – ir eiti ištikimybės keliu, nes nuo Jo pasitraukti ir su Juo daugiau nebevaikščioti (plg. Jn 6, 66) – ne išeitis.

Jėzau, padėk mums keliauti įkandin Tavęs, kai atrodys, jog žengiame į tamsią nežinomybę. Atiduodame Tau savo gyvenimą dabar, kad ir sunkiausiomis valandėlėmis išliktume su Tavimi! Tik būdami su Tavimi ir Tavyje į Trejybės meilės glėbį šokame ir Eucharistijos dovaną priimdami, Jėzau, už tikėjimą dėkojame.

 

Vytenis Vaškelis