Skamba daugybė guodžiančių Viešpaties žodžių. Pirmasis priminimas, kurį Viešpats dovanoja mums, kad naujai atrastumėme buvimo žmogumi, buvimo pasaulyje džiaugsmą, tai – „Aš esu“.

---

Viešpats šiandien prisistato: „Aš esu gyvybės duona – aš esu.“ Kai pamirštame, kad pasaulyje yra Dievas, kai pamirštame, kad kiekvieno mūsų širdyje gyvena Dievas, kad esame sukurti pagal mylinčio Dievo paveikslą ir panašumą, gimę iš bendrystės ir bendrystei, pradedame nykti, vysti, ir mūsų egzistencijos skurdas ima viršų. Dievo buvimas su mumis net ir tirščiausiose skausmų situacijose gaivina mus viltimi, duoda jėgų keltis ir kilti.

Antras dalykas, kuris girdisi šiandienos Evangelijoje – tai, kad žmonės, girdėdami Viešpatį kalbant, sako: „Mes per daug apie tave žinome, kad iš tavęs galėtumėme tikėtis ko nors gero.“ Kartais mes irgi apsiprantame su tuo, ką Dievas mums dovanojo, apsiprantame su Viešpaties buvimu, su Jo kalbėjimu, su Viešpaties atvaizdu mūsų artimųjų žmonių gyvenimuose, veiduose ir sakome, kad per daug žinome ir nesitikime iš savo kasdienos didžių stebuklų ir pokyčių.

Visgi Dievo pagalba, Dievo artumas, Dievo stebuklai, Dievo išmintis yra po kiekvieno iš mūsų namų stogu. Mums nereikia niekur nukeliauti, iškeliauti, pasiekti, nušvisti ar pabusti – mums reikia akimis matyti, ne darant skubias išvadas, o paliekant daugtaškius, kuriuose Viešpats galėtų vesti didesnių, tikslesnių atsakymų link. Taigi Dievas yra su mumis, Dievas visais laikais kalba ir kalbina žmogų, kviesdamas kelionei iš įvairių nemeilės sau apraiškų ir vergystės formų į laisvę būti ir džiaugtis, laisvę būti ir džiuginti.

Evangelijoje Viešpats primena Dievo tautos kelionę iš vergystės, kai buvo maitinama mana, ir sako: „Jūsų protėviai valgė tą duoną, bet mirė – kas valgys šią duoną, gyvens per amžius.“ Tai dar vienas guodžiantis Viešpaties pažadas gyvenimo kelyje ir visuose jo išmėginimuose nepalikti mūsų vienų kliautis savo silpnumu. Viešpats pats maitina mus, dovanodamas save patį, ir pažada, kad tai, ką išgyvename, tas tikras dieviškas akimirkas, niekur nedings. Jos jau čia, žemėje, tampa amžinybės pradžia. Jos tampa amžinybės aidu, kad žmonės, kurie mums svarbūs, irgi niekur nedingo ir nedings, kad visos tos gyvenimiškos dieviškos patirtys yra įvadas ir pasiruošimas didžiajam džiaugsmui dangiškojo Tėčio namuose, kuriuose daug buveinių.

Viešpats taip pat primena, kad ateina pasitikti tie, kuriuos Tėvas pašaukė. Tai vėl turbūt svarbi žinia, su kuria esame apsipratę. Daugelio iš mūsų namų dokumentų stalčiuose glūdi gražūs atvirukai, primenantys, kad esame pakrikštyti, esame krikščionys, kad esame ne atsitiktiniai. Didžioji gyvenimą keičianti perspektyva yra tai, kad Dievas mūsų trokšta, kad Dievas mus išsirinko, mus pašaukė, kad mūsų silpnumą galėtų apreikšti visa savo galybe.

Viešpats pažada, kad duona, kurią jis duoda, yra ta kaina už pasaulio gyvybę. Pasaulio, kurį Jis sukūrė, kurį mes apniokojome savo darbščiais mėginimais būti dievais. Likimas Dievui rūpi. Kariaujančio pasaulio likimas Dievui rūpi. Viešpats moka pačią brangiausią kainą, kad mus atpirktų, išlaisvintų iš vaidų ir karų ir nuvestų į Dievo vaikų sugyvenimą ir taiką.

Dievas nenurašo nei žmogaus, kuris vis iš naujo klysta, nei pasaulio, kuris dažnai negeba pasirinkti teisingos krypties – Dievas kovoja už žmogų ir už pasaulį, kad tai, ką jis sukūrė, suvešėtų, sužydėtų ir neštų gausių vaisių. Amen.

 

Kun. Kęstutis Dvareckas yra bendruomenės „Aš esu“ vadovas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos rezidentas