Pexels.com nuotrauka

Evangelistas Jonas, kuris save vadino mylimuoju mokiniu, iš kitų evangelistų išsiskiria tuo, kad Jėzaus atlikti konkretūs veiksmai jam tėra tik įžanga į tikrąją prasmę ir į Jėzaus asmenį. Taip pat ir duonos padauginimo stebuklas – tai tik įžanga į tikrąjį stebuklą – Duoną, nužengusią iš Dangaus, kuri teikia gyvybę.

Pamaitindamas minią, Jėzus pirmiausia troško paruošti ją pagrindinei žiniai: Jis pats yra tikroji duona, kuri vienintelė gali pasotinti ir suteikti amžinąjį gyvenimą.

Alkis ir troškulys yra nuolatiniai mūsų gyvenimo palydovai. Net ir dabar daugybė žmonių miršta, nes stinga maisto ir vandens. Nenuostabu – pamaitinta minia troško karūnuoti Jėzų, kad Jis visuomet juos maitintų. Ar to netrokštume ir mes?

Tačiau Jėzus, pasitraukdamas nuo minios, nori pasakyti, kad yra daug didesnis alkis ir troškulys, kurį pasotinti bei numalšinti gali tik Jis.

Už kiekvieno socialinio neteisingumo, už kiekvienos ekonominės nelygybės, už kiekvieno piktnaudžiavimo galia ir valdžia slepiasi žmogus, kurio širdis pavergta tamsos. Jėzus atėjo ne sukelti revoliucijos, ne iš vienų atimti ir kitiems padalinti po lygiai, ne įvesti pasaulyje pačią tobuliausią diktatūrą, bet pirmiausia išgelbėti ir išgydyti kiekvieną, kuris to panorės. Nesvarbu, kurioje barikadų pusėje šis stovi.

Pagirdyta Jo Krauju ir pamaitinta Jo Kūnu, žmogaus širdis gali siekti socialinio teisingumo, atsakingos ekonomikos, tarnaujančios valdžios.

Robertas Urbonavičius