Ieškokime atsakymo paprasčiausiai stebėdami gamtą: dirvon išberta sėkla sunyksta, miršta, kad išskleistų savo gyvybines jėgas ir neštų vaisių. Ūkininkas ją pasėja būdamas tikras, kad sėkla duos vaisių, nors gal jis pats ir nematys jos sudygstant. Tačiau tik tokiu būdu gyvybė perduodama iš kartos į kartą ir išsaugojama.

Unsplash.com nuotrauka

Mes taip pat turime galimybę sėti gyvybės sėklas aplink save – dirvoje, kuri kartais būna sudiržusi ir bergždžia. Sėkime būdami tikri, kad sulauksime derliaus. Padrąsinkime kitus ir kartu ruoškime sąlygas sėti taiką, viltį, laimę. Bendruomenė suteiks mums stiprybės.

Sėkime dosniai, tikėdami, kad ateitis duos vaisių. Tokia yra didžiųjų politikų patirtis, tų, kurie tiki, kad būtent drąsiais pasirinkimais galima sukurti geresnį pasaulį, nepaisant to, kad už savo drąsą tenka sumokėti trumpalaikėje ir trumparegiškoje kitų rinkimų perspektyvoje. Panašiai nutinka tėvams, kurie moka auklėti vaikus žvelgdami į ateitį, net jei tenka brangiai sumokėti, siekiant parodyti nuoseklų auklėjimo pavyzdį; arba mokytojams, kurie nesivaiko lengvo akimirkos populiarumo. Tokia gali būti ir mūsų patirtis, nepaisant sunkumų. Kiekvienas iš mūsų galime pajusti jėgą, sklindančią iš žinojimo, kad esame didesnio projekto dalis, jei sugebėsime žvelgti į ateitį siekdami bendrojo gėrio, o ne vien tiesioginių smulkmeniškų asmeninių interesų.

Pasak kai kurių sociologų, mūsų laikų drama kyla ne tiek dėl ekonominės krizės, kiek dėl gyvenimą persmelkiančios baimės, pykčio ir nepasitikėjimo dabartimi bei ateitimi. Šie jausmai paralyžiuoja ir stabdo pilietinės visuomenės pažangą. Pasitikėjimas kitu, ateitimi, mūsų veiksmų rezultatais, net ne tik mumis pačiais galėtų būti svarbiausias veiksnys, padėsiantis pradėti tikrą socialinę revoliuciją. Neapykanta naikina, meilė visada laimi ir duoda vaisių.

1994 metais atostogaudamas Italijoje amerikietis berniukas Nicholas Greenas per apsirikimą mirtinai sužeidžiamas apiplėšimo metu. Naujiena visus sukrečia, laikraščių antraštės kalba apie kerštą, auga neapykantos atmosfera. Tačiau berniuko tėvai ryžtasi didingam gestui: „Nicholas, – sako jie, – mylėjo gyvenimą ir mylėjo Italiją.“ Jie neprašo keršto, bet išreiškia norą, kad berniuko organai būtų paaukoti ir suteiktų gyvybę kitiems.

Tai visus sukrečia. Teisingumas įgyvendinamas, kaip pridera, tačiau šis gestas tampa ne trumpalaikiu žiniasklaidos įvykiu, o sėkla, kuri vis dar duoda vaisių. Šiandien, praėjus 30 metų, daugelis prisimena Nicholą ir jo šeimą. O Italijoje labai išaugo organų donorystės kultūra.

Pagal „Focolare.org“ parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt