Biblijos kalbėsenoje vanduo dažnai simbolizuoja pavojų, išbandymą, pirmapradę netvarką, kuri kėsinasi sugriauti Kūrėjo išmintingai sukurtą pasaulį. Visi, kuriems teko būti audringoje jūroje ar bent šėlstančiame ežere, gali paliudyti, kad tai nėra pats maloniausias nuotykis.

Ludolfas Bakhuizenas, „Kristus nuramina audrą Galilėjos jūroje“. Wikipedia.org nuotrauka

Šventoji Evangelija skelbia, kaip Jėzus nuramina šėlstančią audrą ir mokinius.

Jėzus, ramiai miegantis valtyje, panikos apimti mokiniai, valtį semiančios bangos – scena verta kino filmo, tačiau tai nėra pagrindinė šio sekmadienio Evangelijos žinia. O ji nuskamba Jėzaus priekaištu: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“

Šis pasakojimas atskleidžia mūsų širdies trapumą ir užmaršumą – kiekvienas iš mūsų galime paliudyti, kad ištikus sunkumams, išbandymams mes elgiamės kaip tie apaštalai – pasiduodame baimei, nerimui, abejonėms. Ir iš mūsų lūpų dažnai išsiveržia skundas: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Šis priekaištas išreiškia kiekvieno iš mūsų širdyje tūnančią baimę, kuri šaukia: „Dievas tavęs nemyli, Jis tavimi nesirūpina, Tu jam nesvarbus, viskas yra melas.“ Tokie esame.

Tačiau Viešpats nuramina visas audras. Kaip gera žinoti, kad mano gyvenimo valtyje yra Jėzus. Ir kaip baisu, jeigu esame Jį išvarę ar užmiršę pasiimti kartu. Kaip tada nenuskęsti, kai užklumpa audra?

Net jeigu ir atrodo, jog Viešpats miega ir Jo lyg ir nėra mano gyvenimo audrose, svarbiausia, kad Jis yra mano valtyje. Su Juo visada išplauksiu.

Robertas Urbonavičius