Kraunasi...

Italų teologas kun. F. Cosentino: „Būti Bažnyčia reiškia įsivaizduoti ateitį“

 

 

Kaip šiandien įmanoma patirti Jėzaus Kristaus Dievą jį marginalizavusioje visuomenėje? Štai kokį klausimą krikščionybė turi sau užduoti šiuo metu. „Galima ir toliau kalbėti apie išganymą, laimę, žmogaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tačiau rizikuojama nieko nebeperteikti, jei neatsižvelgiama į antropologinius pokyčius“, – įsitikinęs italų teologas kunigas FANCESCO COSENTINO.

Pasak jo, būtina atsisakyti visų nostalgijos formų, sutelkti dėmesį į ugdymą, suvokti naująjį laiką ir įveikti postmoderniąją laikinumo logiką. Taip kun. F. Cosentino teigia straipsnyje, publikuotame Italijos vyskupų konferencijos dienraštyje „Avvenire“. Iš italų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė.

Klausimai vis neduoda protui ramybės, o atsakymai gali saldžiai užliūliuoti, ypač jei jie sukuriami tam, kad nuskausmintų nuovargį, kurį sukelia mąstymas sudėtingų šiandienos iššūkių akivaizdoje. Taigi sveikintina diskusija, kuri „Avvenire“ puslapiuose vyksta šiomis savaitėmis. Neseniai pasirodė ir mano knyga, kalbanti apie dabartinį krikščionybės nereikšmingumą, suprantamą ne tiek sociologine prasme, kiek kaip krikščioniškų simbolių ir žodžių nesugebėjimas paliesti vaizduotę, persmelkti širdį ir paženklinti mūsų klausytojų gyvenimą. Manau, kad teologinių apmąstymų ir pastoracinės veiklos centre turėtų atsidurti klausimas, kurį jau prieš kelis dešimtmečius iškėlė Karlas Rahneris: kaip šiandien įmanoma patirti Jėzaus Kristaus Dievą jį marginalizavusioje visuomenėje? Šį klausimą krikščionybė turi pradėti kelti pati sau.

Tiesą sakant, nėra prasmės toliau tęsti analizes apie epochų kaitą, krikščionybės pabaigą, sociologinės krikščionybės nuosmukį ir sekuliarizmo įsigalėjimą, jei nerasime drąsos žengti dar vieną žingsnį. Jį galima apibendrinti taip: jei Vakarų kultūra nebėra svetinga krikščioniškajam skelbimui, lygiai taip pat tiesa, kad krikščionybė jau seniai nebėra „kultūrinė“, kad galėtų ne tik įsiklausyti, bet ir interpretuoti konteksto iššūkius per dialogą, laisvą nuo moralinio pranašumo manijos ir klerikalizmo elementų.

Unsplash.com nuotrauka

Atrodo, kad krikščionybei būdinga tam tikra nuosmukio kultūra. Apie tai neseniai kalbėjo Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Matteo Zuppi, sakydamas: „Negalima dorotis su dabartimi pasitelkiant nuosmukio kultūrą, tarsi reikėtų tik sutelkti sumažėjusias jėgas, apriboti erdvę ir pastangas arba agoniškai kviesti į kovą.“

Nuosmukio kultūra, neleidžianti mums rasti kalbėsenos, pasiūlymų ir laikysenos, reikalingos šiandienei kultūrai, pasireiškia įvairiais būdais. Paminėti kai kuriuos iš tų būdų reiškia taip pat nurodyti tuos, kurie gali tapti atsinaujinimo vietomis, jei jiems pasišvęsime – aistringai teologiškai ir pastoraciškai juos apmąstydami.

Pirmiausia turime atkreipti dėmesį į pavojų, kurį kelia viktimistinė priklausomybė nuo skaičiaus, skaitlingumo klausimo, dažnai sukelianti skubotą reakciją, stokojančią toliaregiškos bažnytinės ir pastoracinės vizijos. Todėl arba sujungiamos likusios menkos jėgos, arba užsisklendžiama gynybinėje pozicijoje, apsiribojant išsaugoti tai, kas dar liko. Vietoj to galbūt mums reikia drąsos rimtai pažvelgti į disproporciją, egzistuojančią tarp to, kaip vis dar mąstome ir gyvename parapijose, ir mažėjančio kunigų bei pastoracinių darbuotojų skaičiaus. Visa tai nutinka kontekste, kuris tapo mobilus, daugialypis ir daugiakultūris.

Tokia padėtis nepalieka nei vietos, nei energijos mąstyti apie „slenksčio pastoraciją“. Jos centre būtų Evangelijos skelbimas, galintis pasiekti nutolusiuosius ir pradėti dialogą su mūsų laikmečio klausimais ir kultūriniais iššūkiais. Galbūt net paskatinti diskusijas tarp tų, kurie įvairiais būdais dalyvauja viešosiose miesto, politikos, pilietinės visuomenės erdvėse.

Šis klausimas, savaime suprantama, suponuoja apmąstymus apie įšventintąją tarnystę, naują parapijos kaip institucijos sampratą, kai kuriuos rimtus klausimus apie dabartinę teisinę sąrangą ir kanonų teisę, kad būtų galima įsivaizduoti naują Bažnyčios formą ir jos gyvavimą dialoge su teritorija. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad net ir pasiūlymo atžvilgiu krikščionybė dažnai remiasi kalbinėmis formuluotėmis ir praktika, neatsižvelgdama į tai, kaip smarkiai pastaraisiais dešimtmečiais pasikeitė mūsų amžininkų vidiniai ir idėjiniai vaizdiniai. Galima ir toliau kalbėti apie išganymą, laimę, žmogaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tačiau rizikuojama nieko nebeperteikti, jei neatsižvelgiama į antropologinius pokyčius, kiekvieno žmogaus savo gyvenimo patirčiai suteikiamų prasmių įvairovę ir daugialypiškumą, postmodernias psichofizinės ir dvasinės gerovės paieškas, atsietas nuo santykio su Dievu, „tikėjimą“ dirbtiniu intelektu.

Ar nevertėtų krikščioniškąjį įvykį perteikiančius žodžius, kaip antai, tikėjimo išpažinimas – artėjant Nikėjos susirinkimo jubiliejui, išversti iš naujo ir perteikti naujomis kalbinėmis bei sąvokų priemonėmis?

Kažkas gali pasikeisti, jei ir kai turėsime drąsos – laisvi nuo baimės ir ideologinio pasipriešinimo – imtis naujos bažnytinės vizijos.

Galiausiai, kalbant apie kultūros ir pastoracijos iššūkius, susidaro įspūdis, kad net krikščionybė eina postmoderniu laikinumo logikos keliu: jai trūksta ilgalaikės vizijos ir mąstymo, ji žengia į priekį padrikai ir fragmentiškai. Šiuo atžvilgiu nuosmukio kultūrą išreiškia atsitraukimas į intymistines religingumo formas ir dar dažniau – į pamaldumo formas, kuriose atsisakoma mąstymo pastangų ir novatoriškų bei drąsių pasirinkimų naštos. Pierangelo Sequeri apie tai kalbėjo kaip apie „atsitraukimą į gryną atsidavimą gestams ir vaizdiniams, miglotai susijusiems su krikščioniškuoju slėpiniu“, o Roberto Righetto teisingai kalbėjo apie dvasinį šlamštą, randamą religinių knygynų lentynose, sukuriantį savotišką katalikišką subkultūrą.

Be abejo, trūksta investavimo, ir, jei kalbame apie dialogo santykį su kultūra, daugiausia investuoti reikėtų į švietimą. Nors sekuliarizmas šiandien jau padarė kitokius vidinius žmonių gyvenimo vaizdinius, pakeisdamas simbolius, kuriais jie suvokia gyvenimą ir gyvena pasaulyje, rūpinimasis pasauliečių ir kunigų ugdymu bei kultūriniu, bibliniu ir teologiniu parengimu vis dar nėra laikomas būtinu pastoracinės darbotvarkės įsipareigojimu.

Neseniai teologas Giuseppe Lorizio grįžo prie šios temos, tvirtindamas, kad tikintysis negali ignoruoti, o iš tiesų privalo aiškinti ir nagrinėti tokią kultūrą kaip mūsų. Kultūrą, kuri reiškiasi kaip žinių ir vertybių politeizmas labai įvairialypėje ir daugialypėje vizijų paletėje. Vietoj to manoma, kad svarbiau tenkinti šiandienos poreikius, o ne investuoti į rytojų. O kalbant apie kultūrinį ugdymą, ir toliau stipriai veikia senas ir vis naujas prietaras, pagal kurį studijuoti ir gilintis nenaudinga, nes pakanka būti arti žmonių, aukoti Mišias ir vadovauti kokioms nors pamaldoms.

Krikščionybės savęs marginalizavimo pavojus tampa daugiau nei konkretus, nesvarbu, ar nostalgiškai glaudžiamės prie senų gerų laikų idealizavimo, ar užsidarome moralistinėse bei pamaldžiose krikščionybės formose.

Kažkas gali pasikeisti, jei ir kai turėsime drąsos – laisvi nuo baimės ir ideologinio pasipriešinimo – imtis naujos bažnytinės vizijos. Tačiau tai neįvyks, jei ir toliau remsimės bendra pastoracine vizija, nesistengdami mąstyti – ir teologiškai mąstyti – apie krikščionybės ateitį.

 

Pagal „Avvenire.it“ išvertė Saulena Žiugždaitė.

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-07-07


© 2024 www.zarasuparapija.lt