Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka, atrodo, puikiai atliepia daugumos iš mūsų poreikį ir troškimą vasaros metu šiek tiek pailsėti – pakeisti aplinką, palikti darbus, pabūti ramybėje. Matyt, ir Jėzus žinojo apie perdegimo sindromą, todėl ragino mokinius pasitraukti ir pailsėti.

Štai man padeda Dievas,
Viešpats palaiko mano gyvybę.
Džiaugsmingai aukas tau aukosiu,
šlovinsiu, Viešpatie, aš tavo vardą,
nes jis yra mielas.
(Introitas)

Tačiau Mokytojo ir apaštalų planai baigiasi panašiai kaip animacinio filmuko herojaus cirko liūto Bonifacijaus ketinimas atsipūsti – minios žmonių atsiduria pirma jų, ir nebėra kada galvoti apie poilsį.

Cathopic.com nuotrauka

„Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens“ – štai raktas į visą Jėzaus veiklą: jo mokymą, ligonių gydymą, demonų išvarinėjimą, galiausiai kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Šio Jėzaus gailesčio nedera painioti su emocine atjauta ar filantropiška užuojauta, kurią dauguma iš mūsų patiriame išvydę kito žmogaus kančią ar vargą. Dažniausiai tuo ir apsiribojame.

Gailestis, kurio buvo apimta Jėzaus širdis, buvo daugiau nei empatija, jis pasireiškė veiksmu, kurio tikslas buvo padėti ir perkeisti. Mokytojas nesėdėjo apmąstydamas šio pasaulio blogį, bet kovojo su juo. Kaip puikus gydytojas ar sumanus restauratorius, Jis darė viską, kad atkurtų Dievo tvarką žmoguje.

Ar galimos atostogos nuo Dievo ir visko, kas su juo susieta: maldų, Mišių, gerų darbų? Ar krikščionis turi teisę skirti laiką vien sau ir atsipalaiduoti kaip visi normalūs žmonės? O gal priešingai – poilsį derinti prie Mišių dienotvarkės ir melstis rožinį, net ir poilsiaudamas prie ežero?

Atostogos yra skiriamos pailsėti nuo darbo, įprastos aplinkos ir dienotvarkės. Tačiau nėra atostogų nuo šeimos (keistai atrodytų, jei vyras ir žmona sumanytų pailsėti nuo santuokinių įžadų), nėra atostogų nuo maisto, miego ir kitų fizinių poreikių. Taip ir su tikėjimu – jis nėra mūsų darbas. Juk mes ne dirbame krikščionimis, bet jie esame. Jei yra priešingai, reikia susimąstyti apie savo tikėjimo supratimą. Net ir būdami Palangos paplūdimyje ar Eliziejaus laukuose Paryžiuje, mes vis vien esame Kristaus mokiniai.

Atostogos yra puiki proga pamatyti, kokia nuostabi Dievo kūryba – kontempliuoti Jo atspaudus gamtoje, pažinti krikščioniškosios kultūros lobynus.

Atostogos – tai laikas patiems artimiausiems ir tiems, kurių neaplankome darbymečiu. Atostogos – tai ir tinkamiausias laikas savo sielai: gera knyga, asmeninės rekolekcijos, viskas, kas padeda atsigauti kūnu ir dvasia.

Pamatykime save ir kitus Jėzaus žvilgsniu, matančiu mūsų nuovargį ir apleistumą. Leiskimės, kad Viešpats mus gailestingai atnaujintų ir pamokytų, – tai ir bus pačios geriausios atostogos.

Meilingai sustiprink, Viešpatie, mus, savo žmones,
ir dangiškaisiais sakramentais pagelbėk
nusikratyti blogų įpročių ir pradėti naują gyvenimą.
(Malda po Komunijos)

Robertas Urbonavičius