Sekmadienio meditacija. Būti Jėzaus broliu ir seserimi
Garbė Jėzui Kristui! Ir vėl susitinkame sekmadienį klausytis Dievo žodžio. Pagaliau, atrodo, baigėsi visas bažnytinių švenčių maratonas, bet jos mus įveda į tikėjimo ir gyvenimo slėpinius. Atšventę Viešpaties Prisikėlimą, stebėję Jo Žengimą į Dangų, sulaukę Šventosios Dvasios atsiuntimo, matome Bažnyčią, kuri siunčiama skelbti Dievo meilę, skelbti Trejybės slėpinį, švęsti Jėzaus Kristaus Kūną.
Ir štai šiandien Evangelija mus atveda į namus. Labai įdomu, kai joje rašoma: Jėzus sugrįžta namo. O Jis yra sakęs, kad štai Dievo Sūnus „neturi kur galvos priglausti“, ir galime suprasti, jog Jėzus kalba ne apie savo namus, kuriuos kažkada turėjo, bet greičiausiai vieno iš savo bičiulių, iš apaštalų namus, kuriuos laikė ir savo namais. Ir į galvą tuoj pat ateina Jėzaus pasakyta mintis, kad „kas praras namus dėl manęs, tas gaus jų šimteriopai“, ir kiekvieno tikinčiojo namai tampa namais Jo tikėjimo broliams ir seserims. Jie tampa jiems atviri ir yra vieta, kur jie gali dalintis ir duona, ir Dievo žodžiu.
Šis pasakojimas tarsi padalina žmones į tuos, kurie yra namuose, ir tuos, kurie yra toliau. Štai Jėzus sėda prie stalo, bet net valgyti Jam nelabai yra kada, nes žmonės tiesiog plūsta prie Jo su įvairiausiais klausimais. Ir matome tokių žmonių, kurie ateina su nuostaba ir pasipiktinimu. Netgi Jėzaus namiškiai ateina, išgirdę aplinkinių sakymus, kad štai tas jūsų Jėzus daro gėdą visai giminei, kažkokius triukus išdarinėja. Galbūt matė vieną, kitą kartą, kaip Jėzus išvaro piktąsias dvasias, ir tie apsėstieji elgiasi keistai: gal rėkia, purtosi… Taip pat ir religiniai autoritetai reiškia nepasitenkinimą – gerbiami žmonės sako, kad kažkas Jam ne visiškai gerai. Giminaičiai mano, kad galbūt reiktų Jėzų truputį suvaldyti – tegul grįžta prie savo kasdienio amato ir baigia daryti gėdą. Netgi kaltinimus pradeda sakyti – esą pats Belzebulas Jį apsėdęs, žiūrėkit, ką Jis šneka, ką Jis daro…
Jėzus labai gražiai juos tarsi sugėdina, priešpriešina kaip nelogišką faktą, sakydamas: jeigu karalystė susiskaldžiusi, tai kaip ji gali išlikti? Jeigu ateina tikrasis galiūnas, kuris gali surišti namų šeimininką, tada jis užvaldo jo turtą. Ir Jis pristato save kaip galiūną, kuris suriša Belzebulą, suriša velnią ir išleidžia į laisvę visus jo pavergtuosius, ir tas džiaugsmas, kuris kyla žmonių širdyse dėl atrastos laisvės, atrastos ramybės, ir yra tai, kas pripildo Jėzaus aplinką.
Jėzus pabrėžia vieną labai svarbų momentą, kuris galbūt kelia nuostabą ir šiandienos tikintiesiems – Jis sako, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, išskyrus nuodėmę prieš Šventąją Dvasią. Galime kelti klausimą, kodėl Šventoji Dvasia tokia ypatinga. Nuodėmė prieš dangiškąjį Tėvą, prieš patį Jėzų gali būti atleista, o nuodėmė prieš Šventąją Dvasią – ne.
Turime suvokti Šventosios Dvasios veikimą, kas Ji yra iš tiesų. Ji yra Dievo meilės, Dievo artumo, brolystės dvasia. Tai yra Dvasia, per kurią Viešpats veikia, Dvasia, per kurią Jis ateina į mūsų gyvenimus. Jeigu mes neprisileidžiame Dievo prie savęs, jeigu užveriame Jam duris, apie kurias Jis labai gražiai yra sakęs: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu“ (Apr 1, 20), Jis negali įeiti. Jeigu mes atsukame nugarą Dievo veikimui, jeigu mes užveriame duris ir Jo net neįsileidžiame, tai kaip galime patirti Jo gelbstintį gailestingumą, kaip galime gauti Jo atleidimą?
Taigi nuodėmė prieš Šventąją Dvasią iš tiesų yra užsidarymas nuo Dievo, Jo neprisileidimas ir kartu galimybės būti išgelbėtam atmetimas, nes Dievas per jėgą tikrai nesiveržia nė į vienus namus. Jis, kaip pats sako, ramiai stovi ir beldžia.
Grįžkime prie tų namų ir prie žmonių, kurie yra išorėje ir viduje. Pirmasis Dievo žodžio skaitinys iš Pradžios knygos (Pr 3, 9–15) mums labai gražiai pasakoja, kad netgi namiškiai gali iš tiesų tapti tais, kurie yra už durų. Pasakoja apie pirmąją nuodėmę, apie nuopuolį, apie žmogų, gyvenantį Rojaus sode, kuris per nepaklusnumą, nepasitikėjimą Dievu išvaromas iš Rojaus.
Taip ir Bažnyčioje – mes, kurie laikome save namiškiais, naująja šeima, kurią sukuria Jėzus sakydamas, kad štai mano artimieji yra tie, kurie klauso Dievo žodžio. Tai galbūt naujovė aniems laikams ir pranašiškas ženklas mūsų laikams, kad ne kūnas ir kraujas, bet bendra Dievo vaikų dvasia daro mus šeima. Jėzus sako: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35). Tikrai Bažnyčioje susiburia įvairių rasių, tautų amžių, kultūrų žmonės.
Tačiau netgi ir pačioje Bažnyčioje gali kilti maišto dvasia. Kaip matėme ją kilus Rojaus sode, taip matome ir šiandien – kasdien, kai mes tampame klausytojais, o ne žodžio vykdytojais. Galbūt girdėdami Dievo žodį, Jo mokymą, tačiau savo širdyje laikydami neapykantą, nemeilę kitam, mes tampame tais išorės žmonėmis, kurie žvelgia į Jėzų ir galvoja: ką Jis čia išdarinėja? Tie, kurie žvelgia į įvairiausias Bažnyčios misijas ir sako: „Kvailystė – tai laiko ir jėgų švaistymas“, – nematydami meilės ir rūpinimosi mažiausiaisiais, atstumtaisiais, nematydami troškimo, užgimusio tikinčiųjų širdyse, atėjusio iš dangiškojo Tėvo Širdies, išgelbėti ir priimti kiekvieną.
Šiandien Evangelija mus kviečia pažvelgti į Jėzų su nuostaba ir atvira širdimi, atveriant savo širdis Viešpaties Dvasios veikimui ir prašant, kad augtų mumyse Dievo bendrystės dvasia, kad mes vis labiau ir labiau taptume Viešpaties namiškiais – Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis, vienas kito broliais ir seserimis.
Linkiu visiems gražaus sekmadienio ir gražios, palaimintos ateinančios savaitės – su Dievu!
Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras, Vilniaus šv. Juozapo mokyklos kapelionas, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos sekretorius
Kategorija Straipsniai