Jaunuolis atėjo čia… Jis ieško buvimo… Nes jis žino, kad šioje vietoje visada yra tikras buvimas, tikras buvimas, kuris, kad ir koks paslėptas būtų pojūčiams, yra buvimas, į kurį jo siela gali atsiremti.

Ak, palaimingasis tikrumas… Jis žino, jis tiki, ir tai jam yra daugiau nei viskas, ką jis gali pamatyti, paliesti ar pajusti. Užtikrintumas, kuris gieda jo širdies gelmėse: „Aš žinau, kad Tu esi čia…“

Unsplash.com nuotrauka

Kaip? Man visai nereikia ir nenoriu žinoti, bet aš ilsiuosi ant šios tikrumo uolos. Aš ilsiuosi ant šios tikrumo uolos, kurios niekas, jokia mintis, nesugebės pakirsti.

Šis buvimas, verčiantis eiti švelniu žingsniu, buvimas, kurio negalima trikdyti ar žadinti…. Jis atėjo ne ieškoti, jis atėjo pailsėti tame buvime, kuris yra uola viduryje jo nenuoseklių minčių.

Ar jis turėjo laiko žvalgytis ir blaškytis čia? Galbūt akimirką, blyksnį laike… Jis nežino. Tačiau ten, virš visko, po skliautu, ši vienintelė gėlė kaip auka ir malda prie Motinos kojų. Ji nėra šauksmas, tačiau tai galbūt ugnies dėmė, kraujo dėmė… Kraujo… kraujo, kuriame sudėtos visos mūsų kančios ir dejonės… Taip…

Ši paprasta stiebo įtampa, elastinga, harmoninga, ir šis žiedas, ši taurė, atvira priimti atsakymą… „Tu esi čia… Tu visada esi čia… Nepaisant nieko, aš visada čia rasiu Tave, mano Dieve…“

Tebūnie palaimintas zakristijonas, sugalvojęs čia padėti šią unikalią gėlę… Ne visą vazą tulpių… Jis tai padarė, nes tai buvo gražiau, diskretiškiau, tikriau. Jis turbūt nenumanė, kad tai ji bus šviesa tam, kuris dabar čia yra.

„Pasilik, kol aš eisiu melstis…“ – sako Jėzus. Jis yra toje pačioje žemėje kaip ir aš, toje pačioje dirvoje, bet Jis yra aukščiau… Virš manęs ir dėl manęs. Taigi maldoje… Kraujas, tekantis iš Jo širdies, kraujo taurė, leidžianti vandeniui tekėti per jos kraštą iš šono.

Ko trokšta siela? Į šviesą ji kelia savo taurę, į šviesą… Į šviesą, kuri trykšta iš širdies, į šviesą dieviškosios meilės. Jei Gelbėtojo žaizdos spindi nuostabiu spindesiu, ką galima pasakyti apie širdį, kuri atsivėrusi leidžia trykšti meilės šviesai? Meilės, nes meilė yra šviesa.

Siela to nežino… Ji lipa vis aukščiau ir aukščiau ant trapaus stiebo, kuris yra vienintelis jos ryšys su šiuo pasauliu, kol pasiklysta tyloje. Pripildytoje tyloje, tyloje, kuri atveria sielą žodžiams, kurių neįmanoma ištarti ar išgirsti, bet kurie yra tik Dievo balsas. Ką girdi siela? Ji nežino. Ką siela mato? Ji nežino… Ji žino, kad yra su savo Dievu, mato Jį nematydama, girdi Jį negirdėdama, bet pagauta Jo žvilgsnio, apgaubta Jo neaprėpiamybės ji tiesiog kartoja: „Dieve, Dieve, Dieve…“ Taip lėtai, kaip tik leidžia jos pačios gyvenimo ritmas.

Jokūbas Marija Goštautas