Kodėl mes mušamės į krūtinę?

Kiekvieno žmogaus sielos gelmėse įrašytas atsakomybės jausmas už pasaulį. Turime keletą arų ar keletą hektarų, tačiau nuolat kalbame, kaip reiktų sutvarkyti pasaulį…

Na, ir ką gi: ar įmanoma užsimerkti prieš pasaulio blogį? Ne! Mes juntame pareigą tvarkyti šią žemę, nes ir psalmėse parašyta: „Žemę jis atidavė žmonių vaikams“.

Kas gi daryti su tuo klaikiu klanu ašarų, pamazgų, kraujo? Su tironija kovojama tironija ir susidaro tironija kvadratu. Už ašaras išliejamos ašaros ir susidaro ašarų marios kubu. Prieš parašytą netinkamą žodį parašoma begalė dar netinkamesnių…

Galbūt, matant tą nelemtą reiškinį, ir buvo pasakyta: „Nesipriešinkite piktam“. „Jei kas suduoda į kairį skruostą, atsuk jam ir dešinį“. „Jei kas ima jupą, atiduok ir marškinius“.

Išsiliejusios pamazgos, kraujas, ašaros anksčiau ar vėliau susigeria žemėn. Bet jei neleidžiama joms savaime, kantriai susigerti pačioms, susidaro neišbrendamas purvynas.

Tačiau, mąstant apie pasaulio blogį, regėti ir optimistinė išeitis. Galima pakirsti blogio kirmino gemalą, kad jis neišsivystytų ir nešliaužiotų po žemę. Šv. Raštas nurodė ir purvo versmės vietą: „Iš žmogaus širdies išeina blogos mintys, keiksmai, žmogžudystės…“ Iš žmogaus krūtinės į gražiąją Dievo žemę išteka tiek pamazgų…

Ir štai krikščionis, kumščiu mušdamasis į krūtinę, nori užtvenkti versmę, neišleisti žemėn piktų minčių, šlykščių žodžių.

Ak, koks išganingas, koks veiksmingas gestas! Aš užgaunu krūtinę sau, ir sumažėja užgautųjų.

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“