1954 m., minint 100 metų sukaktį nuo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo, Popiežius Pijus XII visoje Katalikų Bažnyčioje įvedė Švč. Mergelės Marijos Karalienės šventę, kuri minima rugpjūčio 22 d. Ši šventė buvo įvesta praėjus tik keturiems metams po kitos, Pijaus XII paskelbtos Marijos Ėmimo į dangų dogmos. Istorinis kontekstas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip labai aktuali yra Dievo Motina Naujųjų laikų Bažnyčiai. Iš pirmo žvilgsnio gana abstraktus Karalienės titulas paaiškėja, kai prisimename Marijos garbei skirtąją litaniją. Ten analogišku vardu Marija tituluojama angelų, patriarchų, pranašų, apaštalų, išpažinėjų, kankinių, išpažinėjų Karaliene. Marijos ypatingumas slypi tame, jog Ji tikrąja žodžio prasme yra svarbiausioji iš visų šventųjų. Marijos vieta išganymo procese, kuri taip aiškiai įvardijama Bažnyčios Mokyme, suponuoja ir Jos ypatingą išaukštinimą dangiškosios Jeruzalės pasaulyje.

Marijos svarba tikrai aktuali ir istoriniame Bažnyčios kelyje. Kaip minėta, pastarųjų amžių aplinkybės dar kartą išryškino Mergelės Motinos svarbą Bažnyčios gyvenime ir tikėjime. Bažnyčia, žengdama į naują būvį, iš naujo suvokdama savo ištakų reikšmę, dvasinės savo pasiuntinybės didybę, kartu egzistuoja neramiame ir dažnai priešiškame pasaulyje. Tikriausiai Dievo Apvaizdos planas buvo, jog būtent šiais amžiais buvo paskelbtos net dvi Mergelę Motiną liečiančios dogmos – Toji, kuri dovanojo pasauliui Išganytoją ir taip sutrupino piktosios dvasios dominavimą, yra ir tvirčiausioji Bažnyčios Gynėja ir Užtarėja, veikianti Viešpaties vardu.

Marijos Karalienės minėjimas kreipia mūsų dėmesį į šį Marijos vaidmenį tikinčiųjų bendrijos gyvenime. Dažnai tikinčiųjų buvimas pasaulyje pažymėtas rezignacijos ir nepasitenkinimo ženklu. Nepaisant praeityje ar dabartyje vykstančių Dievo stebuklų, mes pasimetame prieš istorijos proceso racionalumą, įvykių nevaldomumą arba negatyvią kryptį. Tikėjimo praktika kartais paženklinta pasyvumu ir abejingumu. Ir savo gyvenimuose ne visada linkę pripažinti Dievo išgelbėjimą, kas galiausiai ir tampa pagrindine kliūtimi šį išgelbėjimą patirti. Ar nesusimąstome, jog taip atsitinka todėl, kad ne iki galo naudojamės tuo, ką Bažnyčia mums teikia kaip išganymo priemones. Vienas iš šių tikėjimo turtų yra Mergelės Marijos užtarimas. Gerai žinome apie stebuklus, kuriuos Ji atliko istorijos eigoje. Dažni Marijos apsireiškimai moderniaisiais laikais, jei autentiški, Bažnyčios patvirtinti, taip pat yra ženklas, jog savo kasdieninio buvimo aplinkybėse dažniau turėtume kreiptis į Mariją. Popiežius Benediktas XVI rašė, jog Marija “stovi” tarp Bažnyčios ir šėtono. Savo nekaltumu ir šventumu Ji yra tobuliausioji iš tikinčiųjų, todėl ir Bažnyčios Motina, kita vertus, būtent ypatingas Jos šventumas daro Ją apsauga nuo piktosios dvasios, nešančios nuodėmę ir blogį. Šėtonas jau seniai būtų nušlavęs Bažnyčią nuo žemės paviršiaus, jei Dievas jos nesaugotų, – pasak šv. Augustino. Šioje dimensijoje išryškėja ypatingas Marijos didingumas, Jos svarba Tikėjimo bendrijos gyvenime. Vienoje Viduramžių freskoje Marija vaizduojama kaip šaknis medžio, kurio kamieną ir šakas sudaro tikintieji. Mergelė – pirmoji ir garbingiausioji iš šventųjų, egzistuoja atnaujintosios kūrinijos garbingiausioje vietoje, Ji yra pasaulio atnaujinimo kilniausioji atstovė, paties Viešpaties apvalytoji nuo nuodėmės ir tapusi šventykla ateinančiam į žemę Išganytojui.

Tikėjimo kelias yra kelias į šventumą. Būdami su Mergele maldoje, taip pat iš Dievo Žodžio žinome kelias charakteristikas, kurias galima priskirti Marijai. Pirmiausia Ji – klausanti Dievo Žodžio. Marija klauso Viešpaties ir atsiliepia Jam nuolankiu paklusnumu. Įsikūnijimo stebuklas remiasi, žinoma, pirmiausia į nuostabų Dievo planą, bet taip pat į laisvą Mergelės valią, kuri nuolat eina širdies atvirumo Dievui keliu. Taip pat svarbu tai, jog Mariją visada matome sekančią paskui Viešpatį Kristų. Būdama Dievo Gimdytoja, Ji kartu yra geriausioji Jo mokinė, todėl visiems mums – neprilygstama Mokytoja. Marija nuolat rodo į Kristų, Jos gyvenimas nuolat nukreiptas į dieviškąjį Sūnų. Mariją matome besimeldžiančią su apaštalais Šventosios Dvasios atėjimo dieną, – čia vertėtų prisiminti, jog Ji buvo ypatingai paliesta Dvasios dar Įsikūnijimo metu. Ne be pagrindo su Marija tapatiname ir Apokalipsės Moterį su dvylikos žvaigždžių vainiku. Net jei laikysime, jog šioji Moteris – tai Bažnyčia, kovojančioji bendrija, su skausmu gimdanti tikinčiuosius, ir šiuo atveju atrasime, jog būtent Marija yra Bažnyčios tobulumo pirmavaizdis, jog dar prieš atsirandant Bažnyčiai kaip Naujosios Sandoros istorinei išraiškai būtent Marija nešiojo Išganytoją, sekė Jį kryžiaus kelyje ir pasitiko Jo Prisikėlimą.

Kartą teko skaityti Žolinės iškilmei skirtą tekstą. Nustebau, neradęs ten beveik nieko apie Mergelę, tik apie tiesas, kurias Ji savo Asmeniu remia, pvz., šventumo pergalę arba kūnų prisikėlimą. Pasigedau dėmesio Mergelei. Bet paskui supratau, kad tai labai atitinka biblinį tekstą – galbūt labiau tekstą nei jo vidinę mintį. Biblijoje, išskyrus Lk ir dar porą vietų, apie Mariją nieko nerašoma. Čia ir atsiskleidžia Jos “stilius” – Ji nebūna centre, Ji pati traukiasi tik į Jai vienai būdingą tylą, nuošalę, rodydama į Tą, kuris iš tiesų yra centre, tai yra Kristų Jėzų. Tačiau būtent dėl šio begalinio artumo Jėzaus Asmeniui Marija yra labiausiai Jam artima. Biblinis tekstas yra Dievo veikimo padarinys – tai turime pripažinti net tuo atveju, kai remiamės Apreiškimo tekstu kaip pagrindine refleksijos prielaida. Biblinis tekstas yra Dievo slinkties link žmonijos, galutinai išsipildžiusios mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, išraiška, taip pat ypatinga dovana tikėjimo kelyje, Dievo laiškas žmogui, o Marija, kaip žinome, užima ypatingą vietą Kristaus, Jo mistinio Kūno – Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Šia Marijos svarba, nematoma, išsamiai nedokumentuota, tačiau paties Dievo Žodžio patvirtinta, yra persmelktas visas Dievo kreipimasis į žmogų, taip pat ir biblinis tekstas.

Dievas per Kristų Jėzų jau atskleidė mums begalinę savo meilę – meilę iki beprotybės. Ir po viso to Jis dar davė mums Mariją, kaip šansą išsigelbėti per Jos užtarimą, kai atsiduriame pragaro grėsmėje per nedėmesingumą Kristui. Ką bepridurti? Dievas tikrai beprotiškas.

 

Parengė Darius Valančius

2011 m. Bernardinai.lt