Žo­dis „at­lei­di­mas“ su­ke­lia la­bai skir­tin­gas re­ak­cijas. Kai ku­rie tai su­pran­ta kaip sil­pnu­mą, gal net niek­šiš­ku­mą, ki­tiems tai ne­la­bai rū­pi: „O, aš nie­ka­da dėl to ne­ke­liu pro­ble­mų!“ Dar ki­ti tie­siog ne­ke­lia to­kio klau­si­mo: „Man tai ne­su­da­ro jo­kių sun­ku­mų, aš iš­kart už­mirš­tu.“ Ki­ti šią pro­ble­mą iš­spren­džia to­kiu tvir­ti­na­muo­ju sa­ki­niu: „Ge­rai, at­lei­džiu tau!“

Žo­džio „at­lei­di­mas“ pras­mė vi­sa­da pri­klau­so nuo at­lei­di­mo, skir­to tam, ku­ris įžei­dė. Re­tai nuo to, ku­ris at­lei­di­mo pa­pra­šė. Ta­čiau at­lei­di­mas, ku­ris reiš­kia­si mū­sų gy­ve­ni­me ir apie ku­rį kal­ba Jė­zus Kris­tus, yra at­lei­di­mas, kam nors su­teik­tas ar­ba ne­su­teik­tas, kie­no nors pa­pra­šy­tas ar ne­pa­pra­šy­tas, kie­no nors gau­tas ar­ba ne­gau­tas, at­lei­di­mo santykis tarp mū­sų ir Die­vo. Ir ne­ga­li­me pa­miršti, kad ka­ta­li­kams, or­to­dok­sams ir an­g­li­ko­nams tai – Atgailos sak­ra­men­tas.

Ko rei­kia, kad su­ge­bė­tum at­leis­ti? Kiek tai svar­bu mū­sų gy­ve­ni­me? Ką Jė­zus kal­ba apie san­ty­kį tarp at­lei­di­mo ir mū­sų ryšio su dan­giš­kuo­ju Tė­vu? Ko­kių es­ti kon­kre­čių at­lei­di­mo ke­lių?

Pir­mą kar­tą Tė­ve mū­sų iš­gir­dau kla­sė­je bū­da­ma aš­tuo­ne­rių me­tų, pas­kui šią mal­dą kar­to­da­vau kas­ryt. Ir iš kar­to la­bai ge­rai iš­gir­dau, kad tu­ri­me at­leis­ti. Rim­čiau apie po­rei­kį at­leis­ti su­si­mąs­čiau po krikš­to, kai man bu­vo pen­kio­li­ka. Ta­čiau tie at­lei­di­mai ne­sie­kė „pa­čių šir­dies gel­mių“, jie bu­vo grei­čiau at­si­tik­ti­niai. Ne­nu­ti­ko ir to­kių at­ve­jų, kai at­leis­ti bū­tų ypač su­dė­tin­ga. Il­gą lai­ką dėl at­lei­di­mo ne­tu­rė­jau jo­kių pro­ble­mų. Kal­bu ne apie tai, kad ne­no­rė­jau at­leis­ti, man tai bu­vo ga­na sve­ti­ma ir to­li­ma nuo to, kuo aš ta­da gy­ve­nau: at­leis­ti ne­bu­vo sun­ku, sun­ku­mų kė­lė gy­ve­ni­mas. Dau­gu­ma pro­gų at­leis­ti baig­da­vo­si tuo, kad aš ne­teik­da­vau tam per­ne­lyg di­de­lės reikš­mės, ar­ba tam tik­ru be­jaus­miš­ku­mu ar net­gi pa­nie­ka. At­lei­di­mas ne­ati­ti­ko to, kuo aš gy­ve­nau, aš net ne­ži­no­jau, kad dėl to ga­li kil­ti ko­kių nors sun­ku­mų.

Vie­ną die­ną per šv. Mi­šias, kai man jau bu­vo 25 ar 26 (!) me­tai, skai­ty­da­ma die­nos teks­tą: „Jei pri­si­me­ni, jog ta­vo bro­lis tu­ri šį tą prieš ta­ve…“, pra­re­gė­jau: tai­gi ta­da rei­kia pra­šy­ti at­lei­di­mo! Bu­vau to­kia su­si­jau­di­nu­si, kad nu­spren­džiau tuo pa­si­da­ly­ti su kle­bo­nu, ku­ris ko­rek­tiškai ne­pa­ro­dė jo­kios nuo­sta­bos, jog su­lau­ku­si to­kio am­žiaus tai su­pra­tau. Stai­ga ne­ati­dė­lio­da­ma nu­bė­gau pas vie­ną mo­te­riš­kę, ku­ri ma­ne įskau­di­no, o aš to ne­ži­no­jau (ži­no­jo pik­tie­ji mies­te­lio lie­žu­viai), pra­šy­ti jos at­lei­di­mo, kad ne­tei­sin­gai ją ap­kal­ti­nau… Šis ma­no po­el­gis bu­vo blo­gai su­pras­tas man už nu­ga­ros. Ne­pai­sant ma­no am­žiaus, sto­ko­jau įžval­gos, ap­dai­ru­mo, ku­rio rei­ka­lau­ja Vieš­pats. Kad ir kas nu­tik­tų, dėl sa­vo iš­ti­ki­my­bės Vieš­pa­čiui, da­bar ži­no­jau, kad esu pa­si­ren­gu­si pra­šy­ti at­lei­di­mo, jei­gu ką nors blo­gai pa­da­riau ar ką nors įskau­di­nau, sa­vo lū­po­mis są­ži­nin­gai iš­tar­ti: „Pra­šau at­leis­ti.

Kas yra at­lei­di­mas?

Kas vis dėl­to yra at­lei­di­mas, jei ne už­mir­ši­mas (ga­li­me pa­mirš­ti ne­at­lei­dę ir at­leis­ti ne­pa­mirš­da­mi), ne at­lei­di­mo, ku­rį at­me­ta­me ar pa­siū­lo­me, for­mu­lė?

Žo­dis „at­leis­ti“ heb­ra­jų kal­ba tu­ri tris reikš­mes: pa­ša­lin­ti, at­leis­ti, pri­deng­ti (iš­tei­sin­ti). Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente grai­kų k. var­to­ja­mi du žo­džiai, ku­rių reikš­mė: „pa­lan­kus, ge­ra­no­ris, tai­kus“ ir „at­leis­ti sko­lą, leis­ti bū­ti lais­vam.“

Gry­nai žmo­giškuo­ju ir psi­cho­lo­gi­niu as­pek­tu, kaip ir dva­si­niu, at­lei­di­mas yra iš­lais­vi­ni­mas. Su­teik­tas at­lei­di­mas kal­ti­nin­ką iš­lais­vi­na nuo kal­tės, at­mes­tas – jį įka­li­na.

At­lei­di­mas iš­lais­vi­na ne tik kal­ti­nin­ką, bet ir tą, ku­ris įskau­din­tas: ap­mau­das, kerš­tin­gu­mas, pa­gie­ža, at­si­sa­ky­mas ar ne­su­ge­bė­ji­mas at­leis­ti dar la­biau gi­li­na žaiz­das, ku­rios ga­li iš­ve­šė­ti į tik­rą dva­sios vė­žį, prikaus­ty­ti įskau­din­tą­jį prie kal­ti­nin­ko ir kal­tės. At­lei­di­mas iš­lais­vi­na įskau­din­tą­jį nuo blo­gio ir to, kas jį įžei­dė.

Vie­nas pa­si­tu­rin­tis, sėk­min­gai gy­ve­nan­tis ver­sli­nin­kas iki kol at­si­ver­tė bu­vo su­si­kū­ręs tai­syk­lę, pa­gal ku­rią už kiek­vie­ną kal­tę tu­rė­da­vo at­ker­šy­ti. Tai jis pa­da­ry­da­vo ga­na leng­vai. Vie­ną die­ną jis ne­at­si­ly­gi­no už tai, kad ko­le­ga pa­žei­dė jo in­te­re­sus. Ne­si­lei­do pa­žei­džia­mas, dar la­biau su­stip­ri­no pa­jė­gas ir stra­te­gi­ją. Kuo la­biau jo kerš­to pla­nas ne­pa­si­sek­da­vo, tuo la­biau di­dė­jo ap­mau­das ir įnir­šis. Ta­da jo min­tis už­val­dy­da­vo tik kal­ti­nin­kas ir bū­dai, kaip at­ker­šy­ti skriau­di­kui. Ir vie­ną die­ną jis sa­ko pats sau: „Ne­be­įma­no­ma: už­teks nuo­dy­ti gy­ve­ni­mą dėl to ti­po! Kam da­rau blo­ga? Tik ne jam, ken­kiu pats sau! Ga­na. At­lei­džiu jam, tai vie­nin­te­lis bū­das at­si­kra­ty­ti to!“ Jis dar ne­bu­vo at­si­ver­tęs, jis pa­pras­čiau­siai su­pra­to, į ko­kį ak­li­gat­vį at­ve­dė no­ras ker­šy­ti. „Kam aš da­rau blo­ga?“

Pir­miau­sia net žmo­giškuo­ju as­pek­tu at­lei­di­mas yra išlais­vi­na­ma­sis ak­tas. (…)

Pa­ly­gi­ni­me apie be­šir­dį sko­li­nin­ką (Mt 18, 23–35) pa­sa­ko­ja­ma apie ga­lin­gą val­do­vą ir sko­lų ati­da­vi­mą, ta­čiau pats Jė­zus kal­ba (35 sky­riaus ei­lu­tė), kaip sko­lų ati­da­vi­mas iš­reiš­kia at­lei­di­mą: „…jei­gu kiek­vie­nas iš tik­ros šir­dies ne­at­lei­si­te sa­vo bro­liui“. Tai­gi at­lei­di­mas pa­gal grai­kiš­ką žo­dį yra „sko­los at­lei­di­mas“.

Ant­ra­me pa­ly­gi­ni­me apie sū­nų pa­lai­dū­ną pa­brė­žia­mas ki­tas at­lei­di­mo as­pek­tas. Ma­to teks­te net tris kar­tus pa­kar­to­ja­mi žo­džiai pa­si­gai­lė­ti, su­si­grau­din­ti.

Vie­nas žmo­gus tu­rė­jo du sū­nus. Kar­tą jau­nes­ny­sis ta­rė tė­vui: „Tė­ve, ati­duok man pri­klau­san­čią pa­li­ki­mo da­lį.“ Vi­si ži­no is­to­ri­jos tę­si­nį: tė­vas ati­da­vė jam pri­klau­san­čią da­lį, ir jau­nė­lis iš­ke­lia­vo į to­li­mą ša­lį, kur „pa­lai­dai gy­ven­da­mas, iš­eik­vo­jo sa­vo lo­bį“. (…)

Aki­mirks­niu tė­vas ištrynė iš atminties pa­žei­di­mų me­tus ir at­kū­rė nu­trauk­tus ry­šius.

Šiuo at­ve­ju at­lei­di­mas reiš­kia kur kas dau­giau ne­gu dvi­gu­bas iš­lais­vi­ni­mas ar sko­lų at­lei­di­mas: tai mei­lės sai­tų at­kū­ri­mas.

Tai­gi esa­ma ke­lių at­lei­di­mo są­vo­kų: tai – dvie­jų žmo­nių iš­lais­vi­ni­mas, sko­lų at­lei­di­mas, taip pat nu­trauk­tų ry­šių at­kū­ri­mas.

Dar dau­giau: tai – mei­lės for­ma ir mei­lės dė­muo. (…)

Jė­zus mums sa­ko: „My­lė­ki­te sa­vo prie­šus. […] Jei my­li­te tik tuos, ku­rie jus my­li, tai ko­kį at­ly­gį gau­si­te? Ar­gi taip ne­isiel­gia ir mui­ti­nin­kai?!“(Mt 5, 43). Ką reiš­kia my­lė­ti tuos, ku­rie pyks­ta ant ta­vęs ar skau­di­na – pir­miau­sia at­leis­ti už tą blo­gį, ku­rį pa­da­rė, ir blo­gį, dėl ku­rio pyks­ta? Kai Jė­zus sa­ko: „My­lė­ki­te sa­vo prie­šus“, mei­lė šiuo at­ve­ju reiš­kia at­lei­di­mą. At­lei­di­mas yra vie­nas iš mei­lės vai­sių. My­lė­ti sa­vo prie­šus – pir­miau­sia at­leis­ti jiems. At­leis­ti – tai my­lė­ti. Mei­lė, ku­ri ne­at­lei­džia, nė­ra mei­lė, nė­ra iš mei­lės.

Laiš­ke ko­rin­tie­čiams (plg. 1 Kor 13) iš try­li­kos mei­lės ypa­ty­bių de­vy­nios su­si­ju­sios su at­lei­di­mu. Him­nas mei­lei yra him­nas at­lai­du­mui:

At­lai­du­mas kan­trus, at­lai­du­mas ma­lo­nin­gas, jis ne­pa­vy­dus; at­lai­du­mas ne­si­didžiuo­ja ir neišpuiks­ta. Jis ne­isiel­gia ne­tin­ka­mai, neieško sa­vo nau­dos, ne­pa­si­duo­da pik­tu­mui, pa­miršta, kas bu­vo blo­ga, ne­sidžiau­gia ne­tei­sy­be, su džiaugs­mu pri­ta­ria tie­sai. Jis vi­sa pa­ke­lia, vi­sa ti­ki, vis­kuo vi­lia­si ir vi­sa ištve­ria. At­lai­du­mas nie­ka­da ne­si­bai­gia.

Se­na­ja­me Tes­ta­mente jau bu­vo ži­no­ma, kiek at­lai­du­mas su­si­jęs su mei­le:

„Ne­nešio­si šir­dy­je ne­apy­kan­tos sa­vo ar­ti­mui“ (Kun 19, 17) „Ne­ker­šy­si ir ne­bū­si nu­si­sta­tęs prieš sa­vo tau­tie­čius, bet my­lė­si sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį“ (Kun 19, 18). „At­leisk, mal­dau­ju, šios tau­tos kal­tę, dėl sa­vo iš­ti­ki­mos mei­lės di­dy­bės“ (Sk 14, 19).

At­lai­du­mo „di­dy­bė“ ir mei­lės „di­dy­bė“ yra ne­iš­ar­do­mai su­si­ję.

At­lei­di­mas yra dvie­jų žmo­nių iš­lais­vi­ni­mas, sko­lų at­lei­di­mas, nu­trauk­tų ry­šių at­kū­ri­mas ir mei­lės for­ma bei mei­lės dė­muo.

Kas nėra atleidimas?

Kaip tik da­bar, prieš svars­tant ra­di­ka­lų Jė­zaus kvie­ti­mą at­leis­ti, rei­kė­tų pa­brėž­ti, kad at­lai­du­mas nė­ra nei per­dė­ta to­le­ran­ci­ja (lak­siz­mas), nei in­dul­gen­ci­ja, nei pri­ta­ri­mas ne­tei­sy­bei: at­lei­di­mas skir­iamas žmo­gui, o ne pačiam ak­tui. Ku­ni­gų kny­gos 19 sky­riu­je pa­smer­kia­ma ne­apy­kan­ta, ta­čiau ra­gi­na­ma ne­to­le­ruo­ti ne­tei­sy­bės: „Ne­ne­šio­si šir­dy­je ne­apy­kan­tos sa­vo ar­ti­mui“, ta­čiau ne­si­taiks­tyk su ne­tei­sy­be. Blo­gas ak­tas yra blo­gas ak­tas. Esa­me kvie­čia­mi at­leis­ti žmo­gui, ku­ris nu­si­žen­gė, bet tai ne­kei­čia jo po­el­gio prie­žas­ties.

Rei­kia pa­brėž­ti ir tai, kad at­leis­ti ir at­leis­ti iki sep­ty­nias­de­šimt sep­ty­nių kar­tų ne­reiš­kia leis­tis su­nai­ki­na­mam. Nu­tin­ka taip, kad žmo­gus, ku­ris at­lei­do dau­gy­bę kar­tų, jau­čia­si en­gia­mas vie­no ar ke­lių jo ap­lin­kos as­me­nų, lai­mei, ne vi­sa­da, bet vis tiek tai at­si­tin­ka. At­leis­ti ne­reiš­kia leis­tis bū­ti en­gia­mam, pa­ver­čia­mam nie­ku. Ga­li­me at­leis­ti bū­da­mi sa­vi­mi. At­leis­ti – tai iš­lais­vin­ti ir pa­čiam bū­ti lais­vam, lais­vam ir tvir­tam. Tai ne sil­pnu­mo, o stip­ru­mo ak­tas.

Ryšių atkūrimas

Pa­ly­gi­ni­me apie sū­nų pa­lai­dū­ną at­lei­di­mas pa­ro­do­mas kaip mei­lė ir nu­trauk­tų ry­šių at­kū­ri­mas. Tie­są pa­sa­kius, at­lei­di­mas yra ne tik nu­trauk­tų ry­šių at­kū­ri­mas, bet ir dvie­jų as­me­nų san­ty­kių at­sta­ty­mas.

Jė­zus mums sa­ko: „Jei ne­ši do­va­ną prie au­ku­ro ir ten pri­si­me­ni, jog ta­vo bro­lis tu­ri šį tą prieš ta­ve, pa­lik sa­vo at­na­šą te­nai prie au­ku­ro, eik pir­miau su­si­tai­kin­ti su bro­liu, ir tik ta­da su­grį­žęs au­kok sa­vo do­va­ną“ (Mt 5, 23).

Ki­taip ta­riant, kol ne­pa­pra­šy­si­me at­lei­di­mo to, ku­ris tu­ri šį bei tą prieš mus, jo­kios at­naš­os nei mal­dos ne­bus pri­im­tos.

Jė­zus dar sa­ko: „Ei­da­mi mels­tis, at­leis­ki­te, jei tu­ri­te ką nors prieš ki­tus, kad ir jū­sų Tė­vas dan­gu­je jums at­leis­tų jū­sų nu­si­žen­gi­mus“ (Mk 11, 25).

Rei­kia at­leis­ti žmo­gui, ku­ris mus įžei­dė, ir at­kur­ti ry­šius su tuo, ku­ris tu­ri šį bei tą prieš mus, jei­gu no­ri­me, kad mū­sų mal­das bei at­na­šas pri­im­tų Vieš­pats.

At­kreip­ki­te dė­mė­sį į tai, kad nė vie­na­me iš teks­tų at­lei­di­mo veiks­mas, kad ir koks tas veiks­mas bū­tų, ne­pri­ski­ria­mas ko­kiai nors pu­sei.

Be to, bro­lis, ku­ris tu­ri kaž­ką prieš ta­ve ir su ku­riuo tau rei­kia ei­ti su­si­tai­ky­ti, ga­li tu­rė­ti šį bei tą prieš ta­ve, nors tu ir nie­ko blo­go iš tik­rų­jų ne­pa­da­rei ir ne­no­rė­jai jam pa­da­ry­ti!

Kaip tik tai mums ir kal­ba Vieš­pats! Apie tai, kad rei­kia at­leis­ti žmo­gui, ku­ris įskau­di­no, ar­ba su­si­tai­ky­ti su tuo, ku­ris – tei­sy­bė tai ar ne – ant jū­sų pyks­ta, nes be at­lei­di­mo, pa­pra­šy­to ar su­teik­to, mal­da ne­bus pri­im­ti­na. Ry­šys su Die­vu su­ar­dy­tas.

At­lei­di­mas at­ku­ria ga­li­my­bę at­nau­jin­ti ry­šius su Die­vu. Ne­no­rė­ji­mas at­leis­ti ga­li su­trau­ky­ti ry­šius su Die­vu, ir dėl to ga­li­ma ap­kal­tin­ti ti­kė­ji­mo sto­ka, kaip liu­di­ja vie­na pa­ra­pi­jos kle­bo­no is­to­ri­ja, kai šis pa­pra­šė at­lei­džia­mas nuo pa­rei­gų, nes tu­rįs sun­ku­mų dėl ti­kė­ji­mo. O iš tik­rų­jų sun­ku­mų iš­kil­da­vo dėl to, kad kle­bo­nui bū­da­vo sun­ku at­leis­ti. Dėl to ki­lo ti­kė­ji­mo pro­ble­mų: jį nuo Die­vo sky­rė kerš­to ir pa­gie­žos sie­na.

La­bai ge­ra ma­ty­ti, su ko­kiu leng­vu­mu dau­gy­bė krikš­čio­nių kiek­vie­ną die­ną ir net po ke­lis kar­tus ta­ria šiuos žo­džius! „At­leisk mums mū­sų kal­tes, kaip ir mes at­lei­džia­me…“ Pra­šo­me Die­vą mums at­leis­ti, kaip ir mes at­lei­džia­me. Ar at­lei­džia­me? Kaip at­lei­džia­me? Ar iš­ties no­ri­me, kad mums bū­tų at­leis­ta? Kiek kar­tų, kal­bant (ne­drįs­tu sa­ky­ti mel­džian­tis) Tė­ve mū­sų, prašoma jų pa­smer­ki­mo?

Vieš­pats pri­de­da dar vie­ną at­lei­di­mo, ku­rio mū­sų pra­šo, laip­te­lį. Apaš­ta­lui, pa­klau­su­siam, kiek kar­tų rei­kia at­leis­ti, Jė­zus at­sa­ko: „…iki sep­ty­ni­sa­de­šimt sep­ty­nių kar­tų“ (Mt 18, 21). Tai­gi – dau­gy­bę kar­tų!

Ga­li­me bū­ti ka­te­go­riš­ki ir mums ga­li sun­kiai sek­tis su­pras­ti at­lei­di­mą, o dar labiau – Jė­zų: ne­mo­kė­ji­mas at­leis­ti truk­do ben­drau­ti su Die­vu; ne­no­rė­da­mi at­leis­ti ar pra­šy­ti at­lei­di­mo, ne­be­ga­li­me gau­ti Die­vo at­lei­di­mo.

Vis dėl­to esa­ma dau­giau: pa­ly­gi­ni­mo apie be­šir­dį sko­li­nin­ką pa­bai­go­je Jė­zus pats, – čia ne­be­kal­ba­ma apie pa­ly­gi­ni­mą, – sa­ko: „Taip ir ma­no dan­giš­ka­sis Tė­vas pa­da­rys jums, jei­gu kiek­vie­nas iš tik­ros šir­dies ne­at­lei­si­te sa­vo bro­liui.“ Ne tik pu­se lū­pų, bet iš vi­sos šir­dies, vi­sa sa­vo esy­be. Dar ki­to­je Evan­ge­li­jos vie­to­je Jė­zus iš­sa­ko griež­čiau­sią rei­ka­la­vi­mą at­leis­ti taip, kaip mums at­lei­džia dan­giš­ka­sis Tė­vas: „Bū­ki­te gai­les­tin­gi, kaip ir jū­sų Tė­vas gai­les­tin­gas“ (Lk 6, 36) .

Iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė An­drius Le­liu­ga

Iš  knygos Pau­let­te Bou­det. Atleidimas – gyvenimo kelias. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.