Kraunasi...

Mielas atgaivintojas

 

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia ir apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri Jėzaus laikais buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė.

Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujasis Įstatymas paskelbiamas jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios.

Šventosios Dvasios nužengimas. Sekminių ikona. Wikipedia.org nuotrauka

Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į Dangų lygino su Mozės kopimu į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į Dangų pas Tėvą, ir atsiuntė savo mokiniams Dvasią Globėją.

Bažnyčios Tėvai Šventosios Dvasios veikimą lygina su lietaus poveikiu augalijai – vanduo tas pats, tačiau jo veikimas augaluose skirtingas: kiekvienas augalas, palaistytas vandeniu, veda skirtingus vaisius. Taip ir Šventoji Dvasia savo veikimu teikia mums skirtingas dovanas. Be Šventosios Dvasios veikimo mūsų tikėjimas yra negyvas ir paviršutiniškas.

Nors ir teikdama skirtingas dovanas ir veikdama skirtingai, Šventoji Dvasia visada išlieka ne susiskaldymo ar skirstymo į grupes Dvasia, bet vienybės ir meilės Dvasia. Tai, kas skaldo, kas verčia skirstyti į gerus ir geresnius – visa tai ateina ne iš Dievo Dvasios. Vienos ar kitos formos suabsoliutinimas yra mūsų žmogiškosios dvasios veikimo vaisius.

Šventoji Dvasia veikia įvairiomis formomis ir būdais. Visa, kas veda į tikėjimo ugdymą, šventumą – visa tai yra iš Šventosios Dvasios. Galima kalbėti kalbomis, bet širdyje būti pilnam puikybės, taip pat nuostabiai giedoti grigališkąjį choralą, tačiau neapkęsti kitaip mąstančiojo.

O juk Šventoji Dvasia veikė ir veikia Bažnyčioje nuo pat jos užgimimo – juk Ji liudijo per apaštalus, stiprino kankinius, mokė per dykumos Tėvus, nušvietė Bažnyčios mokytojų protus. Ją atrandame viduramžių gotikos katedrose, lotyniškosios liturgijos grožyje, Bažnyčios atsinaujinime, kuris vyksta visuomet.

Jėzus Evangelijoje sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė.

O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui, nes, kaip primena apaštalas Paulius antrame skaitinyje: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Tad prašykime, kad Viešpats šiandien išlietų į mūsų širdis savo Dvasią, kuri vestų į Tiesos pažinimą ir naują gyvenimą Jame.

 

Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-05-20


© 2024 www.zarasuparapija.lt