Katalikiškoje tradicijoje Jubiliejus yra didis religinis įvykis. Tai nuodėmių ir bausmės už nuodėmes atleidimo metai, tai susitaikinimo tarp besiginčijančių šalių, atsivertimo ir sakramentinės atgailos, taigi solidarumo, vilties, teisingumo ir įsipareigojimo tarnauti Dievui džiaugsme ir taikoje su savo broliais ir seserimis metai. Jubiliejiniai metai visų pirma yra Kristaus, gyvybės ir malonės nešėjo žmonijai, metai.

Ypatingi metai

Jubiliejinių metų ištakos siekia Senąjį Testamentą. Mozės įstatyme žydų tautai buvo nustatyti ypatingi metai:

Atskaičiuosi septynias metų savaites, septynis kartus septynerius metus taip, kad septynerių metų savaitės sudarytų keturiasdešimt devynerius metus. Tada, septintojo mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą – Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte. Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus metai. Jums bus jie šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva. Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas iš jūsų į savo nuosavybę. Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos. ( Kun 25, 8–14).

Trimitas, kuriuo buvo skelbiami šie metai, buvo avino ragas, hebrajiškai vadinamas yobel, iš kurio kilęs žodis „jubiliejus“. Švenčiant šiuos metus, be kita ko, buvo grąžinama žemė buvusiems savininkams, atleidžiamos skolos, išlaisvinami vergai, o žemė pailsinama. Taigi, šiuo laikotarpiu Mozės įstatymas numatė, kad žemė, kurios vienintelis savininkas buvo Dievas, turi Jam ir sugrįžti, o vergai turi atgauti laisvę. Paprastai tai būdavo kas 50 metų.

Naujajame Testamente Jėzus prisistato kaip tas, kuris užbaigia senovinį Jubiliejų:

Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ ( Lk 4, 16–21)

Seniausi šiandien žinomi Jubiliejiniai metai yra įsteigti popiežiaus Kaliksto II ir švenčiami nuo 1126 m. Tai – šventojo apaštalo Jokūbo, gerbiamo Santjago de Komposteloje, vienoje iš pagrindinių krikščioniškojo pasaulio piligrimystės vietų, šventieji metai.

Asyžiaus malonė

Beveik po šimtmečio, 1216 m., popiežius Honorijus III šventojo Pranciškaus prašymu įsteigė Asyžiaus atlaidus, dar ir šiandien vadinamus Perdon d‘Asisi, apie kuriuos ir lietuviškai išleista Josepho Ratzingerio – Benedikto XVI knygelė Asyžiaus malonė.

Tradicija pasakoja, kad 1216 m. liepos naktį, kai Pranciškus Asyžietis meldėsi Porciunkulės bažnyčioje, jis regėjo Jėzų ir Dievo Motiną, apsuptus daugybės angelų. Pranciškus buvo paklaustas, kokios malonės trokšta, nes daug meldėsi už nusidėjėlius. Jis atsakė, prašydamas suteikti visišką visų nuodėmių atleidimą tiems, kurie, atlikę išpažintį ir atgailaudami, apsilankys bažnyčioje. Prašymas, užtariant Dievo Motinai, buvo patenkintas, jei tik jis kreipsis į popiežių kaip Kristaus vietininką žemėje, prašydamas suteikti tokius atlaidus.

Kitą rytą Pranciškus kartu su savo konfratru Masseo nuvyko į Perudžą susitikti su Honorijumi III, kuris tomis dienomis buvo išrinktas popiežiumi devyniolikos kardinolų konklavoje, susirinkusioje Perudžoje, kur mirė jo pirmtakas Inocentas III. Pranciškus ir Masseo įteikė jam prašymą suteikti atlaidus be prievolės mokėti obolus – auką ar atlikti sunkią atgailos piligrimystę (kaip tuo metu buvo įprasta). Pranciškaus argumentai nugalėjo popiežiaus ir kardinolų abejones ir sumaištį. Vis dėlto jie sutrumpino atlaidus iki vienos dienos per metus (rugpjūčio 2 d.), tačiau pripažino, kad jie išlaisvina „nuo kaltės ir bausmės danguje ir žemėje nuo krikšto dienos iki įžengimo į šią bažnyčią dienos ir valandos“.

Iš pradžių atlaidai buvo skirti tik Porciunkulės bažnyčiai, tačiau ilgainiui jie buvo išplėsti visoms pranciškonų bažnyčioms, o vėliau ir visoms parapijų bažnyčioms, nors data ir pavadinimas liko nepakitę. Vis dėlto Asyžius ir Šventosios Angelų Marijos bazilika, pastatyta virš Porciunkulės bažnytėlės, išliko privilegijuotomis piligrimų, norinčių gauti rugpjūčio 2 d. atlaidus, vietomis, ir ši šventė ten švenčiama kasmet.

Kiekvienas, apsilankęs Porciunkulėje, katedrose ir parapijų bažnyčioje nuo rugpjūčio 1 d. vidurdienio iki rugpjūčio 2 d. vidurnakčio gauna visuotinius atlaidus.

Šimto metų atlaidai

Kitas įvykis, tam tikra prasme buvęs Jubiliejų istorijos pradžia (kai kas mano, kad Jubiliejus buvo įkvėptas tuo metu sklandžiusios Šimto metų atlaidų legendos), – tai popiežiaus Celestino V įsteigta Perdonanza Celestiniana. 1294 m. rugsėjo 29 d. atleidimo bule jis nustatė, kad rugpjūčio 28–29 d. einant į Santa Maria di Collemaggio bažnyčią Akvilos mieste visiems, atliekantiems išpažintį ir atgailaujantiems, suteikiami visuotiniai atlaidai. Perdonanza Celestiniana, žinoma iki šiol, su Jubiliejumi turi bendrą bruožą – atlaidai gaunami už piligriminę kelionę. Pats Celestinas, kilęs iš Molizės, bet pagal įvaikinimą abrucietis, paskelbė visuotinius atlaidus taip pat ir Atri miestui. Katedros portalo dešinėje pusėje esančios durys atveriamos rugpjūčio 14 d. ir uždaromos po aštuonių dienų.

Įvykis, numatęs ir išpranašavęs Jubiliejų, buvo vadinamieji Šimto metų atlaidai. XII–XIII a. dokumentų apie tai nerasta, tačiau 1299 m. gruodžio 24 d. šaltiniai informuoja apie piligrimų minias, kurios, žinodamos apie legendinius visuotinius atlaidus, teikiamus naujojo šimtmečio išvakarėse, t. y. pereinant iš vieno šimtmečio į kitą, pajudėjo Romos link iki pat senosios Šventojo Petro bazilikos, kad gautų visų nuodėmių atleidimą. Nei tuometinis popiežius Bonifacas VIII, nei jį supę prelatai apie šį paprotį nieko nežinojo. Kardinolas Jacopo Caetani degli Stefaneschi atsiminimuose De centesimo sive Jubileo anno liber kalba apie 107 metų vyrą, kuris, popiežiaus Bonifaco apklaustas, tvirtino, kad prieš 100 metų, 1200 m. sausio 1 d., būdamas septynerių, kartu su tėvu ėjo pas Inocentą III gauti Šimto metų atlaidų. Nors apie šį šimtmetį yra išlikusių įrašų, toks paprotys neužsimintas…

Po kelerių metų Celestino įpėdinis popiežius Bonifacas VIII 1300 m. vasario 22 d. paskelbė pirmąjį Jubiliejų, įkvėptą senosios žydų tradicijos, kurios krikščioniškoje nebuvo likę jokių pėdsakų, išskyrus aną legendą apie Šimto metų atlaidus. Ta proga išleistoje bulėje buvo suteikti visuotiniai atlaidai visiems, kurie per 1300 metus trisdešimt kartų – jei romiečiai, ir penkiolika kartų – jei užsieniečiai, aplankys Šventojo Petro ir Šventojo Pauliaus už miesto sienų bazilikas; šie Šventieji metai turėjo būti ateityje kartojami kas šimtą metų.

Dantė Dieviškojoje komedijoje mini, kad piligrimų antplūdis į Romą buvo toks didelis, jog reikėjo reguliuoti pėsčiųjų judėjimo kryptis ant tilto priešais Šventojo Angelo pilį: „Taip Romoje, kad minios susikaupę / per jubiliejų, tilto neužtvenktų, / į dvi puses jį padalijo taupiai. / Ir taip vieni keliaus į vietą šventą, / į šventą Petrą akeles įbedę, / kitiems į aukštą kalną kopti lemta“ (Pragaras, XVIII, 28–33).

Laikotarpio trukmė

1350 m. popiežius Klemensas VI, norėdamas suvienodinti intervalą su žydų jubiliejumi, nusprendė jį sutrumpinti iki 50 metų. Vėliau popiežius Urbonas VI šį laikotarpį sutrumpino iki 33 metų, t. y. iki Jėzaus žemiškojo gyvenimo trukmės.

Martynas V 1425 m. naują Jubiliejų pradeda pirmą kartą atidarydamas Šventąsias duris Laterano bazilikoje. Šis popiežius 1418 m. tarpininkavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ir Lenkijos paliauboms su Vokiečių ordinu. 1421 m. patvirtino Medininkų vyskupiją, parašė laiškų Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, ragindamas nutraukti ryšius su husitais. Taip pat 1421 m. yra parašęs laišką Jogailai, kuriame paminėjo savo kraujo giminystės saitus su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais: „Mūsų pačių šeima Colonna, iš kurios mes gimę pagal kūną, mus saisto giminystės ryšiais.“

Paskutinis 50 metų Jubiliejų šventė popiežius Mikalojus V 1450 m. Paulius II tarpjubiliejinį laikotarpį nustatė kas 25 metų, o 1475 m. naujus Šventuosius metus šventė Sikstas IV. Nuo tada eiliniai Jubiliejai buvo rengiami reguliariai. Deja, Napoleono karai sutrukdė švęsti 1800 ir 1850 m. Jubiliejus. Jie buvo atnaujinti 1875 m., po Romos prijungimo prie Italijos karalystės ir buvo švenčiami be tradicinių iškilmių.

(Ne)eiliniai metai

Kai kurie popiežiai taip pat skelbė neeilinius Šventuosius metus, nesilaikydami šio termino.

2008 m. popiežius Benediktas XVI taip pat paskelbė Pauliaus metus – ypatingus Jubiliejinius metus (birželio 28 d. iki 2009 m. birželio 29 d.), skirtus apaštalui Pauliui iš Tarso, minint jo gimimo dviejų tūkstantmečių sukaktį (istorikai ją priskiria 7–10 m. po Kr.).

Neeilinį Gailestingumo jubiliejų popiežius Pranciškus paskelbė 2015 m. lapkričio 29 d. – 2016 m. lapkričio 20 d., minint Vatikano II Susirinkimo pabaigos 50-ąsias metines.

Pranciškus taip pat paskelbė neeilinį Loreto jubiliejų nuo 2019 m. gruodžio 8 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. šimtmečio nuo Loreto Dievo Motinos paskelbimo aviatorių globėja proga.

Paskutiniai eiliniai Šventieji metai buvo 2000 m. Didysis jubiliejus, o kiti bus 2025 m. 2024-ieji skirti pasirengti Jubiliejui malda. Jubiliejaus paskelbimo bulė, kurioje nurodomos Šventųjų metų pradžios ir pabaigos datos, paprastai išleidžiama prieš metus Viešpaties Žengimo į dangų iškilmėje. Tikimasi, kad 2025 m. Jubiliejaus bulė bus paskelbta 2024 m. gegužės 9 d.

Kiekvienas renginys šiais Jubiliejiniais metais turės Vilties temą, kuri yra pagrindinis Jubiliejaus šūkis. Viltis yra kasdienis palydovas tų, kurie tiki ir gyvena Kristumi.

Jubiliejus gali būti eilinis, jei susijęs su iš anksto nustatytais terminais, arba neeilinis, jei skelbiamas dėl kokio nors ypač svarbaus įvykio. Jubiliejiniai metai paprastai vadinami „šventaisiais metais“ ne tik todėl, kad jie prasideda, išsiskleidžia ir baigiasi iškilmingomis šventomis apeigomis, bet ir todėl, kad jais siekiama skatinti krikščioniškojo gyvenimo šventumą.

Daugiau apie Jubiliejinius metus skaitykite jubiliejus2025.katalikai.lt

 

 

Kunigas Artūras Kazlauskas,
LVK nacionalinis atstovas 2025 m. Jubiliejaus organizavimui koordinuoti

Artuma.lt