Gegužinių pamaldų ištakos glūdi Švč. Mergelės Marijos garbei skirtose giesmėse, kurios Rytuose buvo žinomos jau V amžiuje. Vakaruose ypatingo Dievo Motinos pagerbimo mėnesiu gegužė imta laikyti XIII–XIV amžių sandūroje. Prie to ypač prisidėjo Kastilijos karalius Alfonsas X (1221–1284), su kurio vardu siejamas viduramžių galisų-portugalų kalba parašytas 420 eilėraščių ir šiems poetiniams tekstams skirtų melodijų rinkinys, pavadintas „Giesmės Šventajai Marijai“ (Cantigas de Santa Maria).

Didžiąją rinkinio dalį sudaro karaliaus dvaro poetų ir muzikantų kūryba, tačiau manoma, kad keletas rinkinio eilėraščių buvo parašyti ir paties valdovo. Alfonsas X ėmė raginti savo pavaldinius vakarais rinktis bendroms maldoms prie Dievo Motinos statulų. Ši pamaldumo praktika netruko paplisti visoje krikščioniškoje Europoje.

Iš gegužinių pamaldų istorijos

XIV amžiuje gyvenęs dominikonų vienuolis ir rašytojas palaimintasis Henrikas Suzo savo raštuose yra užsiminęs apie tai, kaip, būdamas vaikas, rinkdavo laukų gėles ir jomis puošdavo Švč. Mergelės Marijos statulą.

Panašių nuorodų galima rasti daugelio šventųjų gyvenimų aprašymuose ir vienuolijų kronikose. Pavyzdžiui, šventasis Pilypas Neris ragindavęs vaikus rinktis prie Švč. Mergelės Marijos statulų bendrai maldai ir puošti jas gėlėmis. Tokios pamaldumo praktikos aprašomos ir XVII amžiaus italų dominikonų kronikose.

2024 m. pavasarį į Pranciškonų bažnyčios fasado nišą įkelta Józefo Grudzińskio skulptūros kopija. Dalios Jakaitės nuotrauka

Pirmą kartą gegužė, kaip Švč. Mergelės Marijos garbei paskirtas mėnuo, rašytiniuose šaltiniuose buvo įvardinta jau 1549 m. Vokietijoje išleistoje knygelėje „Dvasinė gegužė“, kuria, be kita ko, siekta atsako tuomet plitusiai ir Dievo Motinos kultą neigusiai Reformacijai.

XVII–XVIII amžių sandūroje jėzuitas tėvas Ansolani (Ansolanis) Neapolio karališkojoje koplyčioje ėmė rengti Švč. Mergelei Marijai skirtų giesmių giedojimus, kurių pabaigoje būdavo teikiamas palaiminimas Švč. Sakramentu. Tėvas Ansolani laikomas gegužinių pamaldų pradininku.

Šią pamaldumo formą toliau platino kitas jėzuitas tėvas Muzzarelli (Mucarelis), 1787-aisiais išleidęs ir visiems Italijos vyskupams išsiuntinėjęs gegužinėms pamaldoms skirtą maldynėlį. Nors popiežius Klemensas XIV jėzuitų ordiną panaikino, tėvas Muzzarelli gegužines pamaldas įvedė jėzuitams priklausiusioje Jėzaus (Il Gesu) bažnyčioje Romoje, o lydėdamas popiežių Pijų VII į Napoleono Bonaparto vainikavimo iškilmes – taip pat ir Paryžiuje.

Būtent popiežius Pijus VII išleido bulę, kuria dalyvaujantiesiems gegužinėse pamaldose suteikė galimybę pelnyti visuotinius atlaidus. Šis dokumentas buvo savotiškas lūžio taškas, paskatinęs gegužinių pamaldų paplitimą visame katalikiškajame pasaulyje. Popiežius Pijus IX 1859 m. patvirtino iki šiol išlikusią gegužinių pamaldų tvarką. Šios pamaldos paprastai susideda iš kalbamos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos (Loreto) litanijos, pamokslo marijologine tema ir iškilmingo palaiminimo Švč. Sakramentu.

Gegužinės pamaldos Abiejų Tautų Respublikoje

Buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse pirmieji gegužines pamaldas Vakarų Ukrainoje esančiame Ternopilyje 1838 m. įvedė jėzuitai. Varšuvos Krokuvos priemiesčio Šv. Kryžiaus bažnyčioje 1852 m. jas laikyti pradėjo ir vienuoliai misionieriai.

1853 m. gegužinės pamaldos įvestos Seinų katedroje. 1856 m. ši pamaldumo praktika pasiekė Krokuvą. 1858 m. vienuolių pranciškonų konventualų pastangomis pirmosios gegužinės pamaldos įvyko ir Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Pranciškonų) bažnyčioje.

Pirmosios gegužinės pamaldos Vilniuje

Pamaldas anuomet nuodugniai aprašė „Vilniaus kurjeris“ (Kurier Wileński, 1858 m. Nr. 44):

„Gegužės mėnuo, kaip žinome, yra paskirtas ypatingoms pamaldoms į Dievo Motiną ir dėl to vadinamas Marijos mėnesiu. Šios nuo seno kituose kraštuose ir miestuose išplitusios pamaldos, Šviesiajam Dauggaliui Metropolitui Žilinskiui leidus, tik šiais metais pirmą kartą mūsų mieste viešai įvestos tėvų Pranciškonų bažnyčioje, šios vienuolijos vyresniojo gerbiamojo jo didybės kunigo Povilo Sokolovskio uolumu ir pastangomis. Didžiosios Savaitės rinkliavos prie bažnyčios durų lėšos ir vienos pamaldžios ponios paaukotas žiedas su briliantu leido pas gabų vietinį skulptorių poną Juzefą Grudzinskį užsakyti Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos statulą. Ją šis menininkas dailiai ir tiksliai padirbdino, o tėvų pranciškonų bažnyčios kampe buvo įrengta atskira niša statulai.

Gegužinės pamaldos prasidėjo balandžio 30 d. 5 valandą po pietų iškilmingais mišparais, kuriuos laikė Šviesusis Dauggalis vyskupas Lipskis. Iškalbingą pamokslą apie Švč. Mergelės Marijos dorybes ir garbę gausiai susirinkusiai miniai pasakė garbusis jo aukštybė kunigas kanauninkas Lipskis. Pasibaigus mišparams, surengta procesija prie statulos, ją Šviesiajam Dauggaliui vyskupui pašventinus visi susirinkusieji drauge su dvasininkais sugiedojo Švč. Mergelės Marijos (Loreto) litaniją, o paskui Šviesusis Dauggalis Vyskupas nuo prie statulos įrengto altoriaus laiptų suteikė susirinkusiesiems ganytojišką palaiminimą ir užgiedojo giesmę „Rožė Marija“, jai žmonės darniai pritarė, iki vėlyvos nakties pasilikdami prie bažnyčios melstis ir giedoti įvairias giesmes Marijos garbei.

Su išties uždegančiu pamaldumu skubėjo vilniečiai į šias gražias pamaldas. Skaitlingos minios kasdien apguldavo klausyklas, kuriose senutėliai kunigai uoliai ir su kantriu pasišventimu nuo 6 valandos ryto iki vidurdienio klausydavo išpažinčių.

Nuo tos dienos visą gegužės mėnesį iškilmingos pamaldos kasdien vykdavo tokia tvarka: 10 valandą prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus būdavo giedama Votyva, po jos celebrantas kartu su tikinčiaisiais kalbėdavo Gegužės Litaniją ir giedodavo giesmę „Sveika, Valdove, mes tavo pavaldiniai“.

Popiet, nuo 4 iki 5 valandos, būdavo giedama rožančiaus dalis, po to sekdavo dvasiniai skaitymai apie Marijos gyvenimą ir jos garbę, daug kartų įvairiomis intencijomis būdavo kalbamas „Viešpaties Angelas“. Pasibaigus skaitiniams ir išstačius adoracijai Švč. Sakramentą, būdavo giedama Švč. Mergelės Marijos (Loreto) litanija ir himnas Marijos garbei. Po to kunigas su tikinčiųjų procesija eidavo iki statulos, prieš kurią būdavo kalbama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo litanija ir giedamos pamaldžios giesmės.

Su išties uždegančiu pamaldumu skubėjo vilniečiai į šias gražias pamaldas. Skaitlingos minios kasdien apguldavo klausyklas, kuriose senutėliai kunigai uoliai ir su kantriu pasišventimu nuo 6 valandos ryto iki vidurdienio klausydavo išpažinčių.

Šių pamaldų užbaigimui, t. y. gegužės 31 d., vėl gausiai susirinkę pamaldieji išvydo Garbingąjį Ganytoją Šviesųjį Dauggalį Vyskupą Lipskį, laikantį pontifikalines Mišias, o tuo tarpu garbusis jo aukštybė kunigas Rokickis pasakė gražų pamokslą apie pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai reikalingumą, jautriai paminėdamas ir vilniečių tėvų pranciškonų nuopelnus. Tų, kurie pirmieji į šį miestą atnešė Katalikų tikėjimo šviesą ir dėl jo triskart patyrė kankinių dalią, pirmieji gynė dogmą apie Nekaltąjį Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimą ir kuriems pirmiesiems teko laimė įvesti Jos garbei Gegužines Pamaldas.“¹

Pirmoji gegužinių pamaldų vieta Vilniuje – Pranciškonų šventovė

Pranciškonų šventovė – viena iš seniausių Vilniaus bažnyčių. Kaip ir dauguma kunigaikščio Vytauto ir karaliaus Jogailos statytų šventovių, ji konsekruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Bažnyčios pavadinimas rašytas su priedėliu in Arena, t. y. Smėlių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, arba Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Smėlynėje. Kadaise taip vadinta ši miesto dalis.

Edmundas ir Bolesława Zdanowskiai, Vilniaus Pranciškonų bažnyčios fasadas XX a. 4 deš. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus fotografų darytoje nuotraukoje matyti, kad Józefo Grudzińskio Švč. Mergelės Marijos statulai skirta niša Pranciškonų bažnyčios fasade vis dar buvo užmūryta. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Įdomu, kad senojoje istorinėje Lenkijos sostinėje Krokuvoje taip pat esama, tiesa, ne pranciškonams, o senosios regulos karmelitams priklausančios Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažosios bazilikos, kurios pavadinimas ir šiandien dažniausiai nurodomas su tuo pačiu priedėliu in Arena (lenk. na Piasku). Krokuvos bažnyčios istorijos pradžia siejama su Piastų dinastijos valdovu Vladislovu I Hermanu, kuriam pagyti nuo kamavusios odos ligos padėjo įtrynimai vietovės, kurioje vėliau iškilo šventovė, smėliu, turinčiu stebuklingų gydomųjų galių.

Iš tiesų bažnyčios statybos Krokuvoje prasidėjo 1395-aisiais, ją fundavus karaliui Vladislovui Jogailai ir jo sutuoktinei šv. karalienei Jadvygai iš Anžu dinastijos. Simboliška, kad vilniškėje Smėlių bažnyčioje šiandien yra šiai šventajai skirtas altoriaus, kuriame gerbiamos jos relikvijos.

Krokuvos Smėlių šventovė pirmiausia siejama su senojoje Lenkijos sostinėje žymiausiu ir nuo seno stebuklais garsėjančiu Dievo Motinos atvaizdu. Tai – ant sienos nutapyta Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi freska, krokuviečių vadinama Smėlių Dievo Motina (lenk. Matka Boska Piaskowa) arba tiesiog Pani Krakowa. Vilniaus Smėlynė šiuo požiūriu nė kiek nenusileidžia. Čia ne tik prasidėjo gegužinių pamaldų Vilniuje tradicija. Nors gal kiek ir užgožta basųjų karmelitų išgarsintų Aušros Vartų, Pranciškonų bažnyčia nuo seno buvo viena reikšmingiausių Dievo Motinos šventovių mieste.

Per savo gyvavimą šventovė nuėjo tikrą kančių kelią: ne kartą degė ar buvo sudeginta, ne kartą kėlėsi iš pelenų ir buvo atstatyta, kentėjo nuo maskvėnų siautėjimo, buvo išgrobstyta švedų, nusiaubta Napoleono karių, bet vis atgimdavo tiek vienuolių pranciškonų, tiek miestelėnų dėka. Pranciškonai buvo ne tik gerbiami ir mylimi sielų ganytojai, bet ir laisvę mylintys žmonės, atsisakę paklusti carinės Rusijos prievartai, pasireiškusiai tiek tautinės savimonės slopinimu, tiek katalikų religijos laisvės suvaržymais.

Šv. Pranciškaus broliai aktyviai rėmė 1831 ir 1863 m. sukilimus, todėl jų vienuolyno bažnyčia tapo sukilėlių traukos vieta. Tad nenuostabu, kad jau 1831-ųjų (vadinamojo Lapkričio) sukilimo dalyviai priesaiką Tėvynei davė būtent šioje bažnyčioje. Sukilimą pralaimėjus, carinės Rusijos valdžia dalį vienuolyno patalpų atėmė, įrengdama politinių kalinių kalėjimą. Likusioje vienuolyno dalyje įsteigta karo ligoninė, veikusi 1831–1837 m.

Švč. Mergelės Marijos statulos Pranciškonų bažnyčioje

Bažnyčiai ir pranciškonams atsigavus, nutarta išorinėje šventovės sienoje, nukreiptoje į pagrindinę gatvę, įrengti nišą ir joje pastatyti Švč. Mergelės Marijos statulą. Anksčiau pateiktame „Vilniaus kurjerio“ išspausdintame aprašyme būtent prie šios statulos 1858 m. ir imtos rengti pirmosios gegužinės pamaldos Vilniuje.

Kaip minėta, lėšos nišai įrengti ir skulptūrai užsakyti surinktos iš tikinčiųjų aukų, o nemažą jų dalį sudarė vienos pamaldžios ponios paaukotas žiedas su briliantu. Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos statulą sukūrė vilnietis skulptorius Józefas Grudzińskis (Juzefas Grudzinskis).

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą popiežius Pijus IX paskelbė 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiškąja bule Ineffabilis Deus. Kita vertus, Apokalipsėje arba Apreiškime Jonui aprašomą moterį primenantis dvylikos žvaigždžių vainiku pasidabinusios ir žaltį pamynusios Švč. Mergelės Marijos vaizdavimas bažnytinėje dailėje žinotas nuo seno.

Baltosios ponios skulptūra buvo (ir tebėra) viena iš nedaugelio Vilniuje ir Lietuvoje išlikusių Švč. Mergelė Marijos skulptūrų, kur ji vaizduojama besilaukianti.

J. Grudzińskio sukurtoji statula buvo labai panaši į 1750 m. pranciškonų vienuolyno parlatoriume įkurdintą skulptūrą, ilgainiui gavusią Baltosios ponios (lenk. Biała Pani) vardą. Šios skulptūros autorius nėra žinomas. Vilnietiškoji tradicija skulptūros kilmę siejo su LDK didžiuoju etmonu Mykolu Pacu, kuris užsakė ją pas savo funduotos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje skulptūrinį dekorą kūrusius italų meistrus.

Tačiau labiau tikrovę atitiko versija, kad Baltąją ponią sukūrė kaimynystėje esančios seserų benediktinių Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios interjerą XVIII a. rekonstrukcijos metu kūrę skulptūros meistrai. Jie priklausė Vilniaus jėzuitų mokyklai. Baltosios ponios skulptūra buvo (ir tebėra) viena iš nedaugelio Vilniuje ir Lietuvoje išlikusių Švč. Mergelė Marijos skulptūrų, kur ji vaizduojama besilaukianti.

Kai kuriose katalikiškose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje ir Portugalijoje, toks Švč. Mergelės Marijos vaizdavimo būdas įvardinamas kaip „O“ Dievo Motina. Pirmiausia dėl raidės „O“ formą primenančios besilaukiančiosios figūros, antra, dėl antrojoje advento pusėje prieš šv. Kalėdas liturgijoje giedamų ar recituojamų didžiųjų advento „O“ antifonų, kurios pradedamos nuostabos kupinu šūksniu „O“. Nenuostabu, kad ilgainiui vilniškė Baltoji ponia pradėta garbinti kaip besilaukiančių moterų, negimusių kūdikių, moterų, negalinčių susilaukti vaikų, globėja, taikos šeimose saugotoja.

J. Grudzińskio sukurta skulptūra buvo daug kuo panaši į Baltąją ponią, nors ir neidentiška. Švč. Mergelė Marija joje nevaizduojama besilaukianti. Panašumui sustiprinti buvo nutarta nudažyti ją baltais dažais.

1858 m. pavasarį pastačius skulptūrą nišoje bažnyčios išorėje ir visą gegužės mėnesį prie jos kasdien vykstant gegužinėms pamaldoms, vieta tapo visuotiniu traukos centru, kur susirinkdavo minios žmonių.

Prie Pranciškonų bažnyčios ne tik melstasi ir giedotos religines giesmės. Augant visuotiniam nepasitenkinimui carinės Rusijos valdžia, 1862 m. religiniai susibūrimai ėmė virsti religinėmis ir patriotinėmis manifestacijomis, kuriose buvo pasisakoma prieš rusų valdžią ir dainuojamos patriotinės dainos. Vienuoliai pranciškonai šioms manifestacijoms ne tik nesipriešino, bet ir jas palaikė bei aktyviai rėmė 1863-iųjų (vadinamojo Sausio) sukilimo iniciatorius ir dalyvius. Todėl, lygiai kaip ir 1831 metų, 1863-iųjų sukilėliai prisiekė būtent priešais Pranciškonų bažnyčios nišoje stovėjusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą.

Neseniai priešais bažnyčią pastatyta garsaus lenkų skulptoriaus Tomaszo Sobiszo (Tomo Sobišo) skulptūrinė kompozicija kaip tik ir vaizduoja sukilėlių vadų Kosto Kalinausko, Zigmanto Sierakausko ir jo svainio Tito Dalevskio priesaikos momentą.

Vienuolių pranciškonų parama abiejų sukilimų dalyviams, šalia nišoje pastatytos skulptūros rengiamos pamaldos ir giedojimai, virsdavę patriotinėmis ir politinėmis manifestacijomis, erzino carinę Rusijos valdžią. Tad buvo nutarta bažnyčią uždaryti, 14-a jos altorių išvežti, o abi garbinamas skulptūras – Baltosios ponios ir J. Grudzińskio Švč. Mergelės Marijos – sunaikinti. Bet Baltosios ponios skulptūra buvo paslėpta, nišą, kurioje ji stovėjo, užkalant lentomis ir užtinkuojant. Medinė J. Grudzińskio skulptūra perkelta į Vilniaus katedrą. Ją, stovinčią Karališkosios, arba Valavičių, koplyčios kampe 1901 m. užfiksavo vilnietis fotografas Stanisławas Filibertas Fleury (Stanislovas Filibertas Fleris).

Kita prieškarinė fotografija, XX a. 4 dešimtmetyje padaryta fotografų Edmundo ir Bolesławos Zdanowskių (Edmundo ir Boleslavos Zdanovskių), liudija, kad atsidūrusi Katedroje J. Grudzińskio skulptūra sutraukdavo gegužinių pamaldų dalyvius. Nuotraukoje ji matyti stovinti specialiai gegužinėms pamaldos įrengtame altoriuje.

Abi Pranciškonų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos skulptūros išliko iki šių dienų. Baltoji ponia šiandien stovi Pranciškonų bažnyčios Šv. Lauryno koplyčioje, o iš Arkikatedros pranciškonams sugrąžinta J. Grudzińskio medinė Švč. Mergelės Marijos statula – vienuolyne.

Kaip matyti iš XIX a. pabaigos meno kūriniuose fiksuotų vaizdų ir ikikarinių fotografijų, po sukilimų niša skulptūrai buvo užmūryta, taip siekiant iš vilniečių atminties ištrinti religinę ir tautinę nišos ir joje stovėjusios skulptūros reikšmę. Atkurtoje nišoje šį pavasarį įkurdinta J. Grudzińskio skulptūros kopija, vėl kviečianti praeivius bent akimirką stabtelėti ir sukalbėti „Sveika, Marija“.

***

Norisi tikėti, kad ilgainiui prie sugrąžintos Švč. Mergelės Marijos skulptūros bus atgaivinta ir gegužinių pamaldų tradicija, iš naujo atrasianti kelią į vilniečių širdis. O Baltąją ponią, stovinčią Pranciškonų šventovėje, dažniau lankys besilaukiančios (arba, kaip pasakytų prieškariniai vilniečiai, palaimintos būklės (lenk. w stanie błogosławionym) ar susilaukti vaikų trokštančios moterys ir šeimos.

¹ Originalus tekstas lenkų kalba skelbiamas Lietuvos mažesniųjų brolių konventualų interneto svetainėje: Pierwsze nabożeństwo majowe w Wilnie – FRATER. Vertimas – Mariaus Jonaičio.

Dalia Jakaitė

Marius Jonaitis