„Viešpats prisikėlė iš numirusiųjų, kaip buvo sakęs. Džiaukimės, būkime linksmi: Jis viešpatauja per amžius, aleliuja“ (Mišių įžangos priegiesmis).

---

Pirmoji kregždė

Kai Marija Magdalietė (pirmoji iš visų žmonijos vaikų!) dar prieš auštant atėjo prie pasaulio Gelbėtojo kapo, galėjo tik dar labiau nuliūsti, nes pamatė tai, ko visiškai nesitikėjo: didžiulis akmuo nuristas, o kape nebėra Šventojo kūno (žr. Jn 20, 1). Ar tuoj atsitokėjusi ėmė ramintis, prisimindama Jo žodžius, kad Jis turėsiąs trečią dieną po mirties prisikelti? Ne, ne tik ji, bet ir niekas kitas, kas tik buvo matęs Išganytojo nukankinimą, neturėjo jokių abejonių dėl Jo skaudžiosios mirties.

Didysis liūdesys yra užkoduotas sunykti

Jo mirtis visus Jo sekėjus buvo taip sukrėtusi, kad paralyžiavo jų mąstymą, užblokavo atmintį ir užgesino bet kokią viltį dar kada nors išvysti Jį gyvą. Kai jie pasinėrė į juodą liūdesio debesį, tam tikra prasme pačius save palaidojo… Tačiau ačiū Dievui, kad taip atsitiko, nes kuo tirštesnė žmogiška tamsa, tuo didingesnis dieviškos galybės veikimo proveržis, liudijantis, jog Viešpats yra absoliučiai suverenus daryti tokius nuostabiai įžvalgius sprendimus, kuriuos patys priimti ir pritaikyti savo gyvenimui be Jo pagalbos niekada neįstengsime.

Todėl neturintis analogų Jėzaus iš numirusių prisikėlimas įvyko tada, kai žmonės visiškai nesitikėjo ir nė mažiausiu savo pirštu prie šio Įvykio neprisidėjo! Taigi tai, kas žmonijos istorijoje esti svarbiausia, ten pirmu smuiku visada griežia Dievas…

Tuščias kapas – tik Prisikėlimo pradžia

Marija Magdalietė, užuot visiškai sutrikusi, nes Mylimojo kūno dingimas iš pradžių ją visiškai pribloškė, greitai atsitokėjo, atsitiesė ir tarsi lengvaatletė pasileido bėgti pas savuosius. Ne tik moteriška intuicija, bet ypač malonė jai kuždėjo, kad greitu laiku kažkas įvyks, ko dar niekada nėra buvę… Taigi Magdalietė tapo itin svarbios žinios šaukle – būsimiems Bažnyčios šulams – apaštalams, kai paskelbė: Kapas tuščias!

Petras ir Jonas nusprendė veikti: „Naujiena šokiruoja – skubėkime patikrinti…“ Jonas prie kapo atlėkė pirmas ne tik dėl to, kad buvo jaunesnis – jis geriausiai žinojo kelią, vedanti pas Kelią, Tiesą ir Gyvenimą, nes ne veltui per Paskutinę vakarienę jo galva buvo prigludusi prie Mokytojo. Jono meilės intensyvumas Jėzui labai panašėjo į Marijos Magdalietės, kuri jautė ir suvokė, kad tolesnis gyvenimas be Kristaus – tik stingstantis jos sielos vegetavimas… Taigi nepakako jai vien žiūrėti į buvusį Mirusiojo guolį kape, reikėjo Mylimojo, kurio meilė nepavaldi sunykimui.

Būtinai reikėjo Pasirodžiusiojo

Kristaus mokinių – Petro ir Jono – buvimas tuščiame kape negalėjo jų visai įtikinti, kad Mesijas yra gyvas. Būtinai reikėjo, kad Jis jiems pasirodytų, kad jie Jį paliestų, šnekučiuotųsi, drauge valgytų duoną ir žuvį; kad būtų visiškai įsitikinę Prisikėlusiojo realumu… Pats Viešpats jų širdis uždegė nauju ilgesiu Jam, idant jų nuostaba, kai jie netrukus išvys Pasirodžiusiojo veidą, taptų neišdildomu impulsu, skatinančiu visą tolesnį gyvenimą skirti vien Jo valios ieškojimui, o visus kitus dalykus, palyginti su tais, ką jie iš Jo gavo, nuolat mokytųsi laikyti net sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų (Fil 3, 8).

Tikroji Velykų žinia – ištikimybė Jam

Prisikėlusysis, dar tą pačią pirmąją Velykų dieną pasirodydamas saviesiems (kiaurai praeidamas pro namų sienas ir duris, kad pasibelstų į jų širdžių duris), ne tik sustiprino savo mokinių visišką pasitikėjimą Juo, bet ir atnaujino juose meilę, kuri negali mirti.

Tai – tikroji Velykų žinia, kuri perduodama ir mums, kad kiekvienas tikėtų, jog Jis yra mumyse; myli mus ir laukia tokio pat atsako iš mūsų. Ar liudysime savo ištikimybę Jam, vis uoliau darydami gera kitiems, kad būtume verti pasiekti amžinųjų Velykų menę? Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių…

 

Vytenis Vaškelis