Nors Velykų liturginis laikas dar net neįpusėjo, tačiau minios, kurios buvo bažnyčiose Velykų rytą, išsiskirstė iki Kalėdų, prie klausyklų nebėra kilometrinių eilių, taip pat ir mūsų gavėnios pasiryžimai bei atgailos jau pamiršti iki kitos Pelenų dienos… Rodos, viskas grįžo į senas vėžes. Ar taip ir turėtų būti? Tikriausiai ne.

Velykų tridienio liturgija nėra spektaklis, kuriame dalyvavus vėl grįžtama į kasdienybę. Kristaus Prisikėlimo minėjimas turi paliesti ir mūsų širdis, mūsų gyvenimus. Suteikti naują žvilgsnį, atgaivinti dvasią. Tačiau dauguma iš mūsų esame dvasiniai užuomaršos, kuriems reikia vis iš naujo priminti ir prisiminti.

Kai skaitome Evangelijų pasakojimus apie Prisikėlusiojo susitikimus su savo bičiuliais, dažniausiai kartojasi dvi temos. Matome Jėzaus mokinius, pilnus baimės, nerimo, nusivylimo, abejonės, netikėjimo ir nepasitikėjimo. Kryžiaus našta juos sugniuždė, o tuščias kapas išgąsdino.

Ir štai pas tokius, į tokią bendruomenę, ateina prisikėlęs Viešpats. Ateina ne tam, kad bartų, priekaištautų, sugėdintų. Viešpats nesako: „O, nedorieji mokiniai, trejus metus buvau su jumis, valgiau ir keliavau, jūsų akyse dariau stebuklus: gydžiau, išvarinėjau demonus ir prikėliau numirėlius – ir štai jūs vis tiek mane palikote, apleidote ir išsigynėte.“ Ne. Pirmieji Išganytojo žodžiai: „Ramybė jums. Nebijokite.“

Viešpats matė savo mokinių širdžių trapumą ir pasilenkė prie jų, kad atneštų ramybę. Per meilę, o ne per baimę Kristus traukia prie savęs, pamažu atverdamas Raštų prasmę, pamokydamas keistis ir keisti aplinką.

Kaip išmintingas mokytojas Jėzus drąsina suklydusius mokinius vėl bandyti iš naujo bei veržtis pirmyn su nauja jėga.

Ne kitaip ir dabar. Viešpats ateina ir pas mus, atnešdamas ramybę, traukdamas mus prie savęs dieviškosios meilės kalba, kviesdamas atverti savo širdis Jam, imtis vėl iš naujo gyventi Jo mokymo šviesoje.

Niekada nėra per vėlu, ir visada galima pradėti iš naujo. Kol keliamės iš nupuolimo, kol stengiamės – tol laimime. Mylimasis mokinys mus drąsina: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 1–2).

Tai ir yra dieviškoji pedagogika, šventoji Viešpaties auklyba, tas švelnusis Kristaus jungas ir Jo lengvoji našta – ne todėl lengva, kad maža, bet todėl, kad mylint niekas nėra sunku ir sudėtinga.

 

Robertas Urbonavičius