B ciklo trečią gavėnios sekmadienį Bažnyčia mus kviečia apmąstyti Šventyklos apvalymo istoriją, kurią pasakoja evangelistas Jonas. Jėzaus, vartančio prekeivių stalus ir su rimbu juos vejančio iš Šventyklos, vaizdinys jaudina ir stebina. Juo pasiremti mėgstama, kai norima įrodyti vieną ar kitą teoriją.

Vieniems „švento pykčio“ apimtas Mokytojas tampa ginklu kovoje su tais, kurie skelbia visada gerą ir mielą Jėzų, kuris yra švelnumo įsikūnijimas. Kitiems toks Jėzaus elgesys liudija, kad Jis kovojo prieš sustabarėjusią religiją, ir Šventyklos apvalyme jie įžvelgia kvietimą Bažnyčiai atsisakyti nereikalingų tradicijų ar papročių.

Tikriausiai ir vieni, ir kiti nėra teisūs, nes Jėzaus elgesį bando aiškinti pritempdami jį prie šių dienų realijų. Žinoma, Evangelijos žinia visada tinka kiekvienam laikmečiui, tačiau, perskaitant ją pagal šių dienų realijas, negalima pamesti tos žinios esmės.

Neatrodytų, kad to įvykio liudininkai, ypač Šventyklos kunigai ir tarnautojai, būtų labai pasipiktinę ar nustebę Jėzaus elgesiu. Jie tik paklausė: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jokių priekaištų dėl sutrukdytos turgaus dienos ar grasinimų paduoti į teismą dėl žalos atlyginimo. Prašoma tik ženklo. Kodėl?

Biblinėje tradicijoje buvo įprasta, kad pranašai, norėdami perteikti Dievo jiems duotą žinią, naudodavo simbolinius veiksmus. Tiek Jeremijas, tiek Izaijas, tiek Ezechielis atlikdavo simbolinius gestus, kuriuos vėliau paaiškindavo, taip paskelbdami Dievo žinią tautai. Tad religinis elitas, kuris puikiai išmanė Raštus ir pranašų tradicijas, įžvelgia Jėzaus veiksmuose simbolinę žinią ir kviečia rabi iš Nazareto ją atskleisti.

Jėzus paaiškina: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Deja, nei kunigai, nei paties Jėzaus mokiniai nesupranta šių žodžių prasmės – ji jiems dar slaptingesnė nei atliktas Mokytojo veiksmas. Visi galvoja apie regimą Jeruzalės Šventyklą ir tik pasišaipo iš Jėzaus: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?“ Įdomu, kad mūsų gavėnia nuo Pelenų dienos iki Prisikėlimo sekmadienio kaip tik ir apima 46 dienas.

Tik Prisikėlimo šviesoje mokiniai teisingai perskaito Jėzaus žodžius ir supranta, kad Jis yra tikroji ir vienintelė Šventykla, kurioje tinkamai garbinamas Dievas.

Iki Kristaus Jeruzalės Šventykla buvo laikoma pasaulio centru, nes tik čia gyveno Dievo artumas, ir tik čia Dievas išgirsdavo savo tautos maldavimus, o nuo Prisikėlimo – Jėzus yra tikroji Šventykla. Ten, kur bendruomenė susiburia aplink Kristų ir Kristaus vardu, ten yra Bažnyčia ir Naujoji Šventykla.

Su šia Evangelijos žinia galime grįžti į šių dienų realijas. Dabar madinga kalbėti apie Bažnyčios krizę. Akivaizdu, pasaulis jau gerą pusę šimto metų nebėra krikščioniškas ir netgi darosi atvirai priešiškas krikščionybei. Įveikti šiai krizei vieni siūlo grįžti į katakombas, kur mažose ir grynose bendruomenėse būtų vėl subrandinti tikėjimo vaisiai. Kiti, priešingai, ragina drąsiai irtis į šėlstančius pasaulio vandenis ir skelbti žinią nauja kalba ir naujais būdais. Turbūt nėra vienintelio teisingo recepto.

Svarbiausia neužmiršti, ką ir primena šio sekmadienio Evangelija, kad Bažnyčia nėra gražios bazilikos su meno šedevrais, nėra išplėtotos struktūros ar per amžius susiklosčiusios tradicijos. Bažnyčia yra Dievo Tauta, susibūrusi aplink Kristų ir su Juo, Jame ir per Jį garbinanti Tėvą bei laukianti Jo Karalystės atėjimo. Galime išeiti iš didingų bazilikų, atsisakyti neveikiančių struktūrų, pakeisti negyvus papročius, tačiau negalime nustoti garbinti Tėvą dvasia ir tiesa. Negalime apleisti Gyvosios Šventyklos ir pasirinkti patiems statyti savąsias šventoves, kuriose bus garbinamos mūsų idėjos bei teorijos.

 

Robertas Urbonavičius