Judas. Takoskyros tarp žodžių ir veiksmų pavyzdys, niekaip neatsiplėšęs tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas tikra. Nesupratęs, o gal nenorėjęs suprasti, kad Mesijas yra ne karalius, tačiau tarnas. Betgi ir jis, Judas – slėpinys.

Petro atvejis visai kitoks. Jis nuoširdžiai myli Mokytoją. Tačiau akcentus sudeda ne ten. Atrodo, kad centre – „aš“: „Jei ir visi kiti pasipiktintų, tai aš niekuomet nepasipiktinsiu! Jei ir visi kiti išsigintų, tai aš niekuomet neišsiginsiu!“ Visuomet, kai skaitau šią Evangelijos vietą, klausiu savęs, kiek mano tikėjime dar liko „aš“ ir kiek per metus, o gal net ne vienus, kokybinė rodyklė priartėjo prie „Tu“. Suvokiu, kad Dievas visuomet yra „Tu – Kitas“. Tačiau priartėti prie Jo taip sudėtinga.

Petras šią problemą pastebėjo gaidžiui pragydus. Visgi pastebėjo. Ar man dar ne per vėlu? Keistas klausimas, keisti ieškojimai. Atsakymas dar keistesnis: Paskutinės vakarienės menėje man pačiam svarbu suvokti, kad keisti situaciją, atrasti atsakymą gali padėti tik Tas, kurio rankos prisiliečia prie mano kojų…

O visi kiti? Ar jie neieško atsakymų, ar jų nesukrečia Viešpaties žodžiai ir veiksmai? Evangelijose galima atrasti šiuo klausimu ir sąmyšį, ir tylą: visi per kits kitą klausinėja, tačiau galop paima viršų tyla. Nejauki ir tamsi. Tyla, kuria apsigaubę mokiniai bus prie besimeldžiančio Alyvų sode Mokytojo. Bus fiziškai. Tuo tarpu jų akys liks tarsi miegu aptrauktos. Tokia pačia nejaukia tyla apsigaubę jie išsilakstys kas sau, Jėzui kenčiant ant kryžiaus.

Baimės tyla – pasyvumas, vis labiau apgaubiantis ne vien tik mokinius, bet, ko gero, ir visus. Ir netgi Bažnyčią šiandien. Tai taip pat pozicija. Nejauki. Nesmagi ir sukrečianti. Ir aš, ko gero, esu čia pat. Gal net ne visai kryžiaus papėdėje. Gal tarp tų, kurie bėga, nes bijo. Ar išmokau nugalėti būtent tokią baimę žvilgsniu į Dievą? Lygiai tokį pat nepatogų, netiesinį, bet visuomet esantį prieš akis? Mano akis.

Ir dar vienas dalykas, kuris, ko gero, taip pat ne mažiau iškalbingas. Ar Viešpaties neišduoda negirdėjimas Jo balso net patyrus malonę: išgyja dešimt raupsuotųjų, tačiau sugrįžta prie Viešpaties tik vienas. Visi kiti labai greitai patraukia savo keliais.

„Taip, tu…“ – Jėzus atsako apaštalui Judui. O gal Jis atsako man? Tam, kuris, atrodo, viską darau idealiai, nes žinau, jog tikrai Jo neišsiginsiu. Tačiau tuomet, kai atrodo, kad viską žinau, pasiklystu naktyje, kuri iki širdies gilumos sujaudina patį Dievą.

 

Nerijus Pipiras