Šv. Kazimieras (1458-1484), karalaitis, Lietuvos globėjas. (Lietuvoje ši iškilmė švenčiama kovo 4 d., jei pasitaiko per Pelenų trečiadienį ar gavėnios sekmadienį, keliama į dieną atgal (į antradienį prieš Pelenę ar šeštadienį).

Jogailos anūkas Kazimieras buvo kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, kurios pradžia siekia XIII a. Kazimiero tėvai – Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis ir Austrijos kunigaikštytė Elzbieta Habsburgaitė, o dėdė Vladislovas – Lenkijos karalius, žuvęs popiežiaus Eugenijaus IV paskelbtame kryžiaus žygyje prieš turkus Varnos kautynėse, laikomas lenkų karžygiu. Šv. Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d., buvo trečias vaikas šeimoje (iš viso turėjo 10 brolių ir seserų). Abu tėvai berniukui tarnavo geru pavyzdžiu, motina buvo išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė, tėvas – taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymuose. Mokytojais buvo pakviesti Krokuvos kanauninkas, įžymus metraštininkas Jonas Dlugošas bei italas humanistas Kalimachas (Filippo Buonaccorsi), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas, poetas ir diplomatas. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti.

1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina, Vengrijos karaliaus duktė, panoro, kad sūnus užimtų Vengrijos sostą. Šalį tuo metu valdė išrinktas, o ne sostą paveldėjęs didikas Motiejus Korvinas, kurio valdymu ne visi buvo patenkinti. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam Motiejui Korvinui ir su kariuomene išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menka parengta lenkų kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui ekskomunika. Šis žygis jaunajam Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi.

Grįžęs iš karo žygio jis dar dvejus metus mokėsi pas Dlugošą ir Kalimachą. Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai buvo svetima. Čia, o vėliau ir Vilniuje buvo pratęs vidurnakčio tyloje slapta lankyti šventoves bei bažnyčias. Kadangi nakties metu jų durys buvo užvertos, jį ilgai besimeldžiantį dažnai užklupdavo miesto sargai ir panaktiniai. Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. 1474 m. jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Kazimieras drauge su tėvu dalyvaudavo Seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius, taigi buvo numatytas užimti tėvo sostą. Pirmojoje šv. Kazimiero biografijoje pasakojama, kad „Kazimieras kasdien ragino tėvą laikytis teisingumo valdant karalystę ir pavaldžias tautas. O jei kartkartėmis dėl nerūpestingumo ar žmogiško silpnumo valdant kas nors būdavo apleidžiama, niekada nevengdavo ramiai nurodyti karaliui.“

1481 m. atskleidus kai kurių kunigaikščių rengiamą sąmokslą, karalius ilgesniam laikui pasiliko Lietuvoje, o sosto įpėdinį Kazimierą išsiuntė į Lenkiją. 1481-1483 m. jis gyveno Radomo mieste ir pavadavo tėvą, svarbesniais klausimais teiraudamasis jo nuomonės. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma. Po dvejų metų Kazimiero sveikata pradėjo silpnėti, atsirado pirmieji džiovos požymiai. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranką darytų įrašų.

Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams, rėmė tėvo įkurtus bernardinus. Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vokiečių rašytojas Hansas Huemmeleris atkreipė į tai dėmesį, taikliai pavadindamas šv. Kazimierą „tylaus maldingumo įsikūnijimo“.

Vilniuje ir Trakuose Kazimieras praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Kai gydytojai ir net artimieji kaip vaistą nuo sunkios lėtinės ligos siūlė gyvenimą su moterimi, Kazimieras atsakė, kad“norėtų verčiau prarasti šį laikiną ir praeinantį gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje, ir visiems priekaištavo, kad nesigėdi siūlyti neleistino dalyko“, – pasakoja pirmasis jo biografas. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elzbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Gardine jis mirė. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo įrengę savo šeimai.

Mus pasiekę 1501 m. dokumentai paliudija, kad jau nuo pat karalaičio Kazimiero palaidojimo prie jo kapo buvo išklausomos tikinčiųjų maldos ir vyko stebuklai. 1516-1517 m. popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą šventuoju. Pirmiausia popiežius pasirūpino Kazimiero gyvenimo tyrumu. Surinkti žinias buvo pavesta vyskupui italui benediktinui Zakarijui Ferrerui. 1502 m. rugsėjo mėn. jis atvyko į Vilnių ir apklausęs liudininkus sukaupė duomenis apie šventojo gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m., kitus stebuklus ir tyrimo medžiagą išsiuntė į Romą, o 1521 m. Krokuvoje išleido trumpą šv. Kazimiero biografiją.

Popiežius Leonas X mirė tais pačiais metais, todėl nespėjo Kazimierą paskelbti šventuoju. Vilniuje žmonės ir toliau lankė Kazimiero kapą, meldėsi prie jo ir prašė užtarimo, taigi buvo tikri karalaičio šventumu. Oficialiu Kazimiero šventumo pripažinimu ir jo kulto sutvarkymu pasirūpino Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina 1602 m. į Romą pasiųsdamas katedros kanauninką Grigalių Sventickį. 1602 m. lapkričio 7 d. popiežius Klemensas VIII savo breve leido švęsti Šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje ir patvirtino šventajam skirtus liturginius tekstus. 1603 m. į Lietuvą sugrįžęs kanauninkas Sventickis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą su Kazimiero paveikslu. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje įvyko didelės iškilmės jau oficialaus šventojo Kazimiero garbei. Iškilminga ir džiugi procesija, kurioje dalyvavo beveik visas miestas, iš šv. Stepono bažnyčios per Rūdininkų vartus į katedrą nešė šv. Kazimiero vėliavą. Šventės metu taip pat buvo padėtas kertinis akmuo šv. Kazimiero bažnyčiai.

Šventojo kūnas 1636 m. buvo perkeltas į Vilniaus katedroje pastatytą barokinę koplyčią.

Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais leido Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje šv. Kazimiero šventę švęsti tokiu būdu, kaip buvo įprasta valstybių globėjų šventėse. 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskelbė „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą“.

1953 m. uždarius Vilniaus katedrą, šventojo kūnas buvo išneštas į šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią ir grąžintas tik 1989 m.

Dėl išspausdintų šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų ir per jį gerbusius vienuolius šv. Kazimiero kultas pasklido po visą pasaulį: Kalabriją ir Toskaną Italijoje, Vokietiją, Belgiją. Venesueloje yra San Casimiro miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija.

Lietuvoje pastatyta 15 šv. Kazimiero vardo bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. Į Ameriką šventojo gerbimą nusivežė ir plačiai paskleidė emigrantai iš Lietuvos ir Lenkijos, ten įsteigta jo vardo moterų vienuolija. Šv. Kazimiero atminimas pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Dažniausiai jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija rankose.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos: Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.