Paskui ką seki?
Kristaus Kančios, arba Verbų, sekmadienis atveria duris į Didžiąją (Šventąją) savaitę – svarbiausią liturginių metų laiką. Vėl per liturgiją būsime kviečiami išgyventi mūsų išganymo slėpinį – Viešpaties Jėzaus kančią, mirtį bei Prisikėlimą. Didžiosios savaitės, ypač Velykų tridienio, liturgija yra labai graži, sena ir prasminga.
Kuo ypatinga šio, paskutinio, gavėnios sekmadienio liturgija? Ji susideda iš dviejų dalių: džiugaus Kristaus įžengimo į Jeruzalę paminėjimo ir Jo Kančios pagerbimo.
Gaudenzio Ferrari, freska „Kristaus gyvenimo ir Kančios istorijos“ (1513 m.). Santa Maria delle Grazie bažnyčia, Varallo Sesia, Italija. Wikipedia.org nuotrauka
Prieš pagrindines Mišias šventinamos verbos ir rengiama procesija. Šis veiksmas atkartoja iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Procesijos kilmė – IV a. Jeruzalės Bažnyčioje, kai buvo pradėtos Didžiosios savaitės apeigos. Procesija prasidėdavo nuo Alyvų kalno ir užsibaigdavo Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jos metu vyskupas jodavo ant asilo, o tikintieji giedodami mojuodavo palmių šakomis. Vakarų Bažnyčioje palmių šakų šventinimas ir procesija atsirado VIII a. Frankų Bažnyčioje ir ilgainiui prigijo Romos liturgijoje. Vėlyvaisiais viduramžiais buvo sukurtos specialios palmių šventinimo apeigos, susidedančios iš aštuonių maldų (lot. Missa Sica), jos buvo panaikintos 1955 m. Tuomet vykdavo procesija ir sugrįžus prie bažnyčios durų buvo beldžiama su procesijų kryžiumi į jas giedant: „Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius!“
Po procesijos prasidėjusios Mišios visą dėmesį skiria nebe triumfuojančiam Kristaus įžengimui, bet Jo Kančios istorijai.
Pagal seniausią tradiciją skaitoma Passio Domini (Viešpaties Kančios pasakojimas) – nuo Paskutinės vakarienės iki palaidojimo. Viešpaties Kančios istorija yra pats geriausias pamokslas kiekvienam iš mūsų. Čia atskleidžiami žmonių charakteriai, jų poelgiai – Viešpaties Kančia nepalieka nė vieno abejingo tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Kančios istorijoje susitinka žmonės ir Dievas. Apaštalai, svarstantys apie pirmąsias vietas, paliekantys savo Mokytoją; Petras tris kartus Jo išsiginantis; Judas – pardavęs Jį už vergo kainą; religinis elitas, kuris taip „laukė“ Mesijo, dabar Jam parodo Jo vietą; Pilotas, dėl politinės ramybės paaukojantis Nekaltąjį; Erodas, laikantis Jėzų įdomiu fokusininku; minia, pasirenkanti Barabą; Simonas Kirėnietis, per prievartą nešantis Jo kryžių; raudančios moterys; gerasis latras…
Ir Jėzus. Žvelgiantis į šią žmogiško skurdumo ir niekšybės dramą, kurios pagrindinis veikėjas yra Jėzus, rodantis savo meilę iki galo. Neprakeikiantis, nekviečiantis angelų legionus, kad jie nubaustų visus nedorėlius. Jėzus, kuris lieka ištikimas Tėvui ir mums. Tai ne Jis auka, o mes – savo nuodėmės, egoizmo, kvailumo, menkystės aukos.
O Jis – KARALIŲ KARALIUS, žinantis, ko atėjo – Jis žengia į savo sostą – Kryžiaus Sostą, kad viešpatautų visam pasauliui. Šiandien mes galime giedoti Osana mūsų Viešpačiui, žinodami, kad Jis tikrai yra Tas, kuris mus atpirko ir išgelbėjo. Kartu su Kristumi mūsų gyvenimo golgotos tampa Dievo Gailestingumo triumfo vietomis – Viešpats pasilenkia prie mūsų skurdo ir pakelia mus naujam gyvenimui su Juo ir Jame. „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį!“ – šis bejėgiškas fariziejų skundas vieno kitam išsipildė su kaupu.
Esame kviečiami pasirinkti, paskui ką seksime – paskui Kristų ar paskui tą, kuris pasiūlys daugiau duonos ir žaidimų. Rinktis mums, tačiau visada turime atminti, kad pasirinkto kelio vertė priklauso nuo to, kur šis kelias nuveda. Mes žinome, kur baigiasi sekimas Kristumi: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26).
Bernardinai.lt
Kategorija Straipsniai
