Svarbų Kristaus pasijos (lot. „kentėjimo“) dėmenį sudaro jo kaltinimas, nuteisimas ir pasmerkimas myriop. Evangelijų aprašymai atskleidžia šio teisinio proceso eigą. Judo išduotas ir nakties metu suimtas Jėzus pirmiausia vedamas pas Aną, vėliau pas Kajafą, stoja Aukščiausiosios žydų teismo tarybos, arba Sinedriono, akivaizdon, dar vėliau nuvedamas pas romėnų vietininką Poncijų Pilotą. Šis jį nusiunčia pas Galilėjos tetrarchą Erodą, bet šis kaltinamąjį vėl sugrąžina Pilotui.

Žvelgiant į tai iš teisinio požiūrio taško, kyla nemažai klausimų. Kurios senovės teisės sistemos – žydų ar romėnų – pagrindu buvo teisiamas Jėzus? Kuo jis kaltintas? Kokios stadijos sudarė veikiausiai garsiausią visų laikų teismo procesą? Ar jis vyko laikantis nustatytų teisės reikalavimų, ar juos pažeidžiant? Visą Kristaus nuteisimo procesą sąlyginai galima suskaidyti į keletą stadijų: žydų kunigų ir Sinedriono narių vykdytas apklausas, kurių metu kaltinimai buvo koncentruojami į žydų religinių nuostatų pažeidimus, procesą, kuriam vadovavo romėnų pareigūnas – Poncijus Pilotas – ir kuriame Jėzus kaltintas nusikaltimų Romos valstybei padarymu, galiausiai – nuosprendžio arba bausmės vykdymo stadiją – nukryžiavimą.

Jėzaus procesas ir judėjų teisė

Gerai žinomas posakis „Nuo Ainošiaus pas Kaipošių“, reiškiantis bergždžią žmogaus siuntinėjimą nuo vieno pareigūno pas kitą, iš vienos institucijos – į kitą, taip iš esmės ir neišsprendžiant rūpimo klausimo. Jo kilmė glūdi Evangelijose aprašytuose įvykiuose. Pirmiausia Jėzus atvedamas pas Aną – vyriausiojo kunigo Kajafo uošvį (kuris, kaip nurodo Šventasis Raštas, ankstesniais metais ėjo vyriausiojo kunigo pareigas). Vėliau atsiduria paties vyriausiojo kunigo Kajafo akivaizdoje.

Kodėl Jėzus pirmiausia buvo nuvestas pas Aną, nors šis jau nebėjo vyriausiojo kunigo pareigų? Oficialiai žydų vyriausiasis kunigas, kurį skirdavo ir iš pareigų atšaukdavo okupacinė romėnų valdžia, buvo vienas. Kita vertus, vyriausiojo kunigo titulas likdavo visam gyvenimui, t. y. vyriausiaisiais kunigais laikyti ir anksčiau šias pareigas ėję asmenys. Teisiant Jėzų, šias pareigas ėjo Kajafas, paskirtas vyriausiuoju kunigu 18 metais po Kristaus gimimo. Prieš tai (6–15 metais po Kristaus gimimo) vyriausiojo kunigo pareigas ėjo Kajafo uošvis Anas – savo laikmečiu vienas įtakingiausių, turtingiausių ir gerbiamiausių asmenų.

Nepaisant Kajafo užimamos vyriausiojo kunigo pozicijos, faktinę valdžią Aukščiausiojoje žydų teismo taryboje – Sinedrione – galimai vis dėlto įgyvendino būtent Anas, pas kurį pirmiausia ir nuvestas Jėzus. Taip pasielgta tam, kad pirmasis Jėzų apklaustų Anas ir tik po to oficialiai vyriausiuoju kunigu romėnų paskirtas jo žentas – Kajafas.

Dera plačiau atskleisti ir Aukščiausiosios teismo tarybos, arba Sinedriono, vaidmenį bei jo atliekamas funkcijas. Sinedrionas, arba Sanhedrinas (gr. „posėdis, pasitarimas“) – aukščiausia politinė, administracinė ir teisminė žydų institucija romėnų valdomoje Judėjos provincijoje, į kurią įėjo vyriausiasis kunigas ir 70 narių. Sinedrionas sprendė klausimus, susijusius su vietinių papročių ir žydų religinių nuostatų laikymusi. Okupacinė pagonių romėnų valdžia vengė kištis į monoteistinės žydų religijos reikalus, todėl Sinedriono įtaka šioje srityje buvo itin reikšminga.

Iki romėnams okupuojant Judėją Sinedrionas sprendė baudžiamąsias bylas, įskaitant ir tas, kuriose kaltinamajam grėsė mirties bausmė. Judėjai tapus viena iš Romos provincijų, Sinedrionas virto vietinės valdžios institucija ir kartu neteko teisės spręsti tokio pobūdžio bylas. Taigi Aukščiausiosios tarybos galios veikiausiai apsiribojo tik galimybe suimti Jėzų, tačiau ne nuteisti jį myriop ar reikalauti, kad tokį nuosprendį patvirtintų romėnų vietininkas – Poncijus Pilotas.

Kuo Jėzus kaltintas ir pripažintas kaltu Aukščiausiojoje taryboje? Kaip minėta, viena iš Sinedriono funkcijų buvo žydų religijos nuostatų laikymosi kontrolė. Aukštieji kunigai, apklausdami Jėzų, primygtinai klausė, ar šis esantis Mesijas, Dievo Sūnus. Šiame religinio pobūdžio procese Jėzus ir buvo pripažintas kaltu dėl piktžodžiavimo ir Dievo Sūnaus bei Mesijo vardo savinimosi. Tai nuosekliai atskleidžiama Evangelijoje pagal Morkų: „Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutapo. Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: „Mes girdėjome jį sakant: „Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventovę ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.“ Bet ir šie kaltinimai nesutapo. Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“ Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus jam atsakė: „Taip, aš esu. (…) Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties“ (Mk 14, 55–65).

Vertinant Sinedrione vykusį teismo procesą, nesunku pastebėti keletą esminių teisės pažeidimų. Pirma, teismo procesai negalėdavo vykti ir bylos nebuvo nagrinėjamos švenčių metu. O Jėzaus bylos imtasi rengiantis minėti pačią reikšmingiausią Paschos (Pesacho) – žydų Velykų arba išvadavimo iš Egipto vergovės – ir perėjimo per Raudonąją jūrą šventes. Antra, kiekvienas Sinedriono narys privalėjo savo nuomonę dėl nuosprendžio išreikšti individualiai, t. y. balsuodamas „už“ arba „prieš“ nuteisimą, tačiau Jėzaus byloje tai buvo padaryta vadinamuoju aklamacijos būdu („Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties“).

Trečia, romėnų okupuoti žydai neturėjo teisės bausti mirtimi. Ketvirta, jei kas būdavo nuteisiamas mirti, bausmė būdavo įvykdoma kitą dieną, tačiau Jėzaus atveju iki nukryžiavimo praėjo vos keletas valandų. Penkta, teismo procesai negalėdavę vykti nakties metu, tačiau Šventasis Raštas kalba apie tai, kad Sinedriono posėdis vyko naktį. Šešta, kaltinamasis turėjo teisę turėti gynėją arba atstovą, tačiau Jėzus jo neturėjo. Septinta, kaltinamajam nebuvo galima užduoti klausimų, kuriais jis būtų kaltinamas, arba vadinamųjų „atsakymą menančių“ klausimų, tačiau apklausiant Jėzų buvo elgiamasi būtent taip, t. y. buvo klausiama, ar jis esantis Dievo Sūnus.

Būtų galima vardinti ir daugiau pažeidimų, o būtent tai, kad Jėzus buvo suimtas nesant aiškiai jam suformuluoto kaltinimo, nedalyvaujant asmenims, kurie būtų galėję atlikti kaltintojo vaidmenį, galiausiai – apklausiant Jėzų Sinedrione, kaltinimas grįstas liudytojų parodymais, kurie buvo prieštaringi. Kita vertus, buvo stengtasi išgauti bent keleto liudytojų parodymus. Nepaisant to, kad šie, kaip mini Evangelija, buvo prieštaringi, ši aplinkybė liudija apie principo Testis unus testis nulus („Vienas liudytojas – joks liudytojas“) taikymą. Jis reglamentavo šios įrodinėjimo priemonės pakankamumą bei patikimumą, t. y., kad teismo daromos išvados negali būti grindžiamos vienintelio liudytojo duotais parodymais.

Jėzaus procesas ir romėnų teisė

Jėzus pirmą kartą pas Pilotą. Kaltinimo pakeitimas

Toliau Kristaus nuteisimo procesas persikelia pas okupacinės romėnų valdžios atstovą: „Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.“

Nors okupuotos ir Romos imperijos provincija paverstos Judėjos gyventojai buvo laikomi laisvaisiais (vadinamieji homines peregrini), privalėjo paisyti romėnų pavaldžioje teritorijoje įvestų nuostatų. Jų laikymosi priežiūra ir viešosios tvarkos bei taikaus sambūvio provincijoje užtikrinimas, įskaitant ir įgaliojimus malšinti maištus bei įvairaus pobūdžio išsivadavimo judėjimus, buvo romėnų provincijos vietininko pareiga. Taigi romėnų vietininkui Poncijui Pilotui priklausė karinė, plačiai suprantama administracinė ir teisminė valdžia (jurisdikcija), kurią šis buvo tiesiogiai gavęs iš imperatoriaus, ir šiam buvo atsakingas už suteiktų valdinių įgalinimų vykdymą.

Imantis nagrinėti Jėzaus iš Nazareto procesą, reikia trumpai nusakyti romėnų teismo proceso, kurio laikantis nagrinėtos baudžiamosios bylos, esmę. Nemaža dalis baudžiamųjų bylų buvo nagrinėjamos laikantis formalios procedūros, vadintos ordo iudiciorum publicorum. Pastarajai buvo būdinga tai, kad tiek nusikalstamų veikų sudėtys, tiek už jų padarymą taikytos sankcijos buvo nuodugniai aprašytos įstatymuose. Tuo romėniškasis ordo gyvai atspindi vieną pagrindinių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų, skelbiantį, kad be įstatymo nėra nei nusikaltimo, nei bausmės (Nullum crimen, nulla poena sine lege). Jis pirmąsyk pozityviai įtvirtintas 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 8 straipsnyje.

Kita vertus, ordo nebuvo išsami ir išbaigta sistema, todėl bylos, kurių ji neapėmė, buvo nagrinėjamos taikant vadinamąją ekstraordinarinę (ypatingąją) teiseną – cognitio extra ordinem, tai pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos reikštų „už nustatytos tvarkos“. Būtent tokia tvarka, kuri I a. dar tik buvo pradėjusi įgauti kiek nors labiau apibrėžtą formą, ir buvo teisiamas Jėzus. Cognitio extra ordinem visų pirma pasižymėjo itin didele bylą nagrinėjančio asmens autonomija.

Svarbu pabrėžti tai, kad procesas prieš Jėzų pas provincijos vietininką buvo pradėtas suinteresuotų asmenų skundo pagrindu. Jei mėgintume pritraukti situaciją prie šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir proceso realijų, jis būtų panašus į šiuolaikinį privataus kaltinimo procesą, kuriame kaltinimus pateikia ne valstybinį kaltinimą baudžiamajame procese palaikanti prokuratūra, o nukentėjęs asmuo. Taip pat į stiprią romėnų teisės tradiciją turinčiose valstybėse (pavyzdžiui, Ispanijoje) plačiai paplitusius actiones populares, t. y. ieškinius (skundus), kuriuos gali pateikti bet kuris pilietis (quivis ex populo), kuriam tapo žinoma apie įvykdytus teisės pažeidimus.

Sinedriono arba vietinės žydų valdžios atstovų pozicija romėnų prefekto akivaizdoje pasikeičia iš esmės. Evangelistas Lukas liudija: „Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius.“ Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Tu pasakei“ (Lk 23, 1–3).

Kalbant šiandienės teisės terminais, tai, apie ką rašo evangelistas Lukas, galėtume pavadinti kaltinimo pakeitimu. Sinedrione Jėzus kaltintas tuo, kad pažeidė žydų religines nuostatas (piktžodžiavo skelbdamasis esantis Mesijas ir Dievo Sūnus). Piloto akivaizdoje Jėzui pateikti ne tik kitokie, bet net keli kaltinimai (o tai irgi buvo būdinga cognitio extra ordinem, kuriame buvo galimybė viename skunde sujungti keletą skirtingos rūšies kaltinimų).

Religiniai žydų reikalai okupacinei Romos valdžiai mažai terūpėjo, todėl religinių papročių laikymosi priežiūra ir buvo palikta Sinedriono kompetencijai. Taigi kaltinimas, kad Jėzus piktžodžiavo, skelbdamasis esąs Dievo Sūnus, vargiai būtų privertęs romėnų prefektą Poncijų Pilotą imtis bylos nagrinėjimo. Sinedriono nariai, siekę Kristaus nuteisimo myriop, patenka į keblią padėtį, nes Aukščiausioji taryba, nors ir būdama kompetentinga spręsti klausimus, susijusius su religinių nuostatų laikymusi, neturėjo įgaliojimų bausti mirtimi. Šias bausmes taikė išimtinai romėnų vietininkas.

Įvertindami tai, kaltintojai Jėzui pažeria trejetą kaltinimų. Visų pirma Jėzus kaltinamas kurstantis neramumus visuomenėje, kiršinantis tautą, raginantis nepaklusti okupacinei romėnų valdžiai ir nemokėti nustatytų mokesčių imperijos iždui. Čia reikėtų prisiminti garsųjį italų Renesanso genijaus Tiziano Vecelli paveikslą „Mokesčių pinigai“, kuris italų kalba vadinamas Cristo della moneta („Skatiko Kristus“). Jame vaizduojamas fariziejus, klausiantis Jėzaus: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“ Ir jam atsakantis Jėzus: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

Klausime slypi klasta. Ciesoriaus (imperatoriaus) valdžia – primesta tautai prievarta (okupacinė), todėl mokesčių jai mokėjimas išsivadavimo siekiančių žydų galėjo būti vertinamas kaip kolaboravimas. Kita vertus, raginimas nemokėti mokesčių būtų reiškęs nepaklusimą valdžiai, veikimą prieš valstybės finansinę ir fiskalinę (mokesčių) sistemą. Nors atsakydamas atiduoti valdžiai (ciesoriui) tai, kas skirta valstybės išlaikymui, o Dievui tai, kas jam priklauso, Jėzus ir nepatenka į fariziejų paspęstas pinkles, šis momentas vėl primenamas Piloto teisme. Nors niekada to nedarė, Jėzus melagingai apkaltinimas tautos kurstymu nepaklusti valdžiai, raginimu vengti mokėti mokesčius. Bet ir to nepakako. Reikėjo ir trečiojo – sunkiausio – kaltinimo.

Jėzus imamas kaltinti tuo, ką romėnų teisė apibrėžė kaip crimen laesae maiestatis. Tai nusikaltimų valstybei kategorijai priskirtas ir įvairaus pobūdžio veikas, kuriomis kėsinamasi į valstybės nepriklausomybę, saugumą, valstybės arba populus Romanus (romėnų tautos) ir imperatoriaus prestižą, apėmęs nusikaltimas. Kaip antai maištai, riaušės, neramumų visuomenėje kurstymas. Principato laikotarpio (27 m. pr. Kristų – 284 m.), kuriuo ir vyko Kristaus teismas, Romoje crimen maiestatis vis labiau imtas traktuoti kaip nusikaltimas pačiam imperatoriui, įkūnijančiam valstybę ir jos prestižą. Pavyzdžiui, imperatoriaus atvaizdo, vardo, asmens įžeidimas, atsisakymas teikti jam dievišką pagarbą (už tai buvo persekiojami ir teisiami ir pirmieji krikščionys).

Todėl Pilotas, apklausdamas Jėzų, susitelkė į kaltinimą, kad šis esą savinosi žydų valdovo – karaliaus – titulą. Kadangi Judėja buvo viena Romos provincijų, aukščiausioji valdžia šioje teritorijoje priklausė Romos imperatoriui, o skelbimasis žydų karaliumi reiškė imperatoriaus didybės (lot. – maiestas) įžeidimą. Kaip minėta, tvirtinimas, kad Jėzus esantis Dievo Sūnus, nebūtų paskatinęs Pilotą imtis bylos, nes tai prefektas būtų vertinęs kaip Sinedriono jurisdikcijai priklausantį religinį klausimą. O apdairiai pakeistam kaltinimui, kad Jėzaus veikloje galimai esą crimen laesae maiestatis – imperatoriaus įžeidimo ir valstybės išdavimo, už kuriuos bausta mirtimi, požymių, romėnų prefektas negalėjo likti abejingas.

Pilotui, kuriam pagal pareigas priklausė tokių bylų nagrinėjimas, nereaguojant į reikalavimus nuteisti Jėzų, apkaltinimas imperatoriaus įžeidimu būtų grėsęs jam pačiam. Taigi Jėzaus kaltinimas šio nusikaltimo padarymu Pilotui nepaliko kitos galimybės, kaip tik pradėti bylą. Be to, jei ištyrus įrodymus kaltinamasis būdavo pripažįstamas padaręs šį nusikaltimą, teismo nuosprendžiu nebuvo galima paskirti kitokios bausmės, kaip tik nuteisti myriop. Tiesa, Pilotui, kaip provincijos vietininkui, suteikta valdžia (imperium) iš esmės buvo neribota, ir teoriškai jis pats galėjo parinkti kaltininkui bausmės rūšį, tačiau šiuo atveju tai buvo tik teorinė galimybė. Pagal teisminę praktiką, susiklosčiusią valdant imperatoriui Tiberijui, už imperatoriaus įžeidimą paprastai visuomet buvo baudžiama mirtimi.

Jėzus pas Erodą. Teismingumo klausimas

Išklausęs mestus kaltinimus ir apklausęs Jėzų, Pilotas imasi dar vieno veiksmo – siunčia kaltinamąjį pas Galilėjos tetrarchą Erodą Antipą. Kas nulėmė tokį sprendimą?

Judėją, Galilėją ir kitas teritorijas net 33 metus valdė karalius Erodas Didysis. Tai tas pats valdovas, kuris, išgirdęs apie Jėzaus Kristaus gimimą ir jo asmenyje įžvelgęs konkurentą dėl valdžios, liepė išžudyti visus Betliejaus naujagimius. Erodo testamentu jo karalystė buvo padalinta trims sūnums: Archelajui, turėjusiam paveldėti karaliaus titulą, atiteko Judėja, Erodui Antipui, gavusiam Galilėją, ir Pilypui.

Su tokiu karalystės padalijimu noriai sutiko romėnai. Jie, remdamiesi garsiuoju savo principu divide et impera („skaldyk ir valdyk“), buvo įsitikinę taip būsią kur kas lengviau išlaikyti suskaidyto krašto kontrolę. 6 m. po Kristaus gimimo itin sustiprėjus konfliktui tarp Archelajo ir Sinedriono, aukštiesiems kunigams pavyko pasiekti, kad Archelajas būtų romėnų valdžios nušalintas, o valdymas perduotas romėnų vietininkui. Vykstant Kristaus teismo procesui, Palestiną sudarė trys dalys. Dvi iš jų valdė Erodo Didžiojo sūnūs – Erodas Antipas ir Pilypas, kuriems priklausė romėnų suteikti tetrarchų titulai. Trečiojoje valdžią tiesiogiai įgyvendino romėnų vietininkas – Poncijus Pilotas.

Jėzus buvo kilęs iš Galilėjoje esančio Nazareto. Pilotas, remdamasis viena iš bylų teismingumo nustatymo taisyklių – forum domicili, reiškiančia, kad bylą yra kompetentingas nagrinėti kaltinamojo gyvenamosios (kilmės) vietos teismas, pasiuntė jį apklausti Galilėjos tetrarchui Erodui Antipui. Tiesa, kai kurie Kristaus teismo proceso tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad toks teismingumo klausimo sprendimas tebuvo Piloto mėginimas išvengti Kristaus bylos nagrinėjimo, nes romėnų baudžiamajame procese teismingumo klausimui svarbesnė buvo ne kaltinamojo kilmės, o nusikaltimo padarymo ar kaltinamojo sulaikymo vieta.

Būtent tokios vietos teismui ir būdavo teisminga baudžiamoji byla. Jėzaus atveju tiek tariamai įvykdyto nusikaltimo padarymo vieta, tiek jo sulaikymo vieta buvo Judėja, todėl kompetentingu nagrinėti bylą derėjo pripažinti būtent Poncijų Pilotą. Deja, šis Piloto mėginimas išvengti Jėzaus klausimo sprendimo nepavyko. Vedamas vien tuščios užgaidos savo akimis išvysti jo daromus stebuklus, apie kuriuos buvo nemažai girdėjęs ir nepatenkinęs smalsumo, Erodas Jėzuje neįžvelgė pavojingo nusikaltėlio, jis palaikė jį karaliaus titulą besisavinančiu keistuoliu. Pajuokai aprengęs baltu drabužiu, kokius įprastai dėvėdavę karaliai, grąžino jį Pilotui.

Jėzus antrą kartą pas Pilotą. Pagrindiniai teismo proceso principai

Antrą kartą pas Pilotą Jėzus patenka tam, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės, priimtas ir paskelbtas nuosprendis. Analizuodami šį teismo procesą, nesunkiai galime įžvelgti, kad formaliai Pilotas laikėsi pagrindinių romėnų baudžiamojo proceso principų. Pirma, bylos nagrinėjimas vyko laikantis teismo proceso viešumo principo. Dėl religinių sumetimų ir vengdami ritualinio susitepimo žydai nėjo į pretorijų, nes tai būtų reiškę įžengimą į pagonio namus ir būtų atėmę galimybę valgyti Velykų avinėlį. Siekdamas proceso viešumo, Pilotas išėjo pas juos į lauką.

Teismo proceso viešumo principas Jėzaus byloje, be kita ko, reiškėsi ir tuo, kad Piloto priimtas nuosprendis buvo viešai paskelbtas. Kryžiaus viršūnėje esame įpratę matyti įrašą INRI – lotyniškų žodžių IESUS NAZARENUS REX IUDAEORUM (JĖZUS NAZARIETIS – ŽYDŲ KARALIUS) santrumpą. Ant Kristaus kryžiaus veikiausiai buvo įrašyta ne pirmiau minėta santrumpa, bet visas užrašas, nusakantis padarytą nusikaltimą, už kurį Jėzus buvo nuteistas nukryžiuoti.

Be to, evangelijos informuoja, kad tai buvo padaryta trimis kalbomis: lotynų (oficialiąja Romos imperijos kalba), graikų (vartota išsilavinusių šių imperijos teritorijų gyventojų) ir aramėjų arba hebrajų (pirmoji buvo daugumos Judėjos gyventojų, antroji – žydų religijos kalba). Tai, kad nusikaltimo aprašymas buvo pateiktas keliomis kalbomis, leidžia kalbėti ir apie dar vieno – teismo proceso kalbos principo – įgyvendinimą. Šio principo esmę sudaro tai, kad teismo atliekamų veiksmų turinys ir jo priimamų sprendimų esmė turi būti visuotinai suprantami. Būtent to siekė Pilotas, nurodydamas prie kryžiaus prikalti tariamos Kristaus kaltės įrašą keliomis kalbomis.

Nagrinėdamas bylą, Pilotas laikėsi ir teismo proceso rungimosi principo, kuris baudžiamojoje byloje reiškia teisėjo pareigą išklausyti tiek kaltintojo, tiek gynybos poziciją. Reikia pasakyti, kad teismo pareiga išklausyti ir priešingą bylos (ginčo) šalį, formuluojama kaip garsi sentencija Audiatur et altera pars, buvo vienodai žinoma tiek romėnų, tiek senovės žydų teisėje. Šis teismo proceso principas labai aiškiai nuskamba ir Evangelijoje pagal Joną. Jis įdėtas į Jėzaus mokinio, vėliau dalyvausiančio Mokytojo laidotuvėse, Nikodemo lūpas: „Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ (Jn 7, 50– 51).

Evangelijose skaitome, kad, išėjęs į lauką, Pilotas kreipiasi į žydus klausdamas, kuo jie kaltinantys Jėzų, o šį ragina kalbėti, teiraudamasis, ar Jėzus girdintis, kokiais baisiais dalykais yra kaltinamas. Jėzaus elgesys – tyla, nemėginimas atsakyti į mestus kaltinimus, iš romėnų teisės pozicijų galėjo būti vertinamas kaip kaltinamojo prisipažinimas ir sutikimas su pateiktais kaltinimais. Mat kas, turėdamas teisę kalbėti ir gintis, tyli, tas prisipažįsta (Qui tacet consentire videtur). Kaltinamojo prisipažinimas, be kita ko, buvo laikomas aukščiausios įrodomosios vertės įrodymu, ir teigta jį esant „įrodymų karaliene“ (Confessio est regina probationum).

Kita vertus, net ir čia regime aiškias Piloto pastangas paleisti Jėzų: „Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; […] Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“ (Lk 23, 13–14, 22).

Nuosprendis

Kas vis dėlto nulėmė apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo Jėzus buvo pasmerktas mirti, priėmimą? Tiesioginį atsakymą į šį klausimą randame Evangelijoje pagal Joną: „Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“ (Jn 19, 12). Būtent ši užuomina privertė Poncijų Pilotą nepaisyti ne tik teisingumo, bet ir vidinio įsitikinimo Jėzaus nekaltumu bei jam mestų kaltinimų nepagrįstumu.

Pagrasindami, kad paleidęs Jėzų jis nebegalėtų būti laikomas imperatoriaus draugu (amicus imperatoris), žydai Piloto atžvilgiu ėmėsi niekaip nedangstomo, atviro šantažo, leisdami aiškiai suprasti, kad Jėzaus paleidimas reikštų imperatoriaus palankumo praradimą, karjeros pabaigą ir jo kaip asmenybės žlugimą. Dera prisiminti, kad santykiai tarp ūmiu būdu garsėjusio romėnų vietininko Piloto ir vietinės valdžios Sinedriono narių jau anksčiau buvo konfliktiški ir įtempti. Žydai Pilotą skundė imperatoriui dėl jų religinių papročių ignoravimo bei nepaisymo, ir šis imperatoriaus buvo įspėtas. Rizika būti įskųstam dar kartą, ypač dėl asmens, kuris kaltintas įžeidęs imperatorių, išteisinimo, buvo pernelyg didelė.

Evangelijoje minimas pasakymas „ciesoriaus draugas“ (amicus imperatoris) reiškė buvimą imperatoriaus draugu, šalininku, rėmėju. Kaip minėta, Jėzus apkaltintas imperatoriaus didybės įžeidimu (crimen laesae maiestatis). Už šį nusikaltimą imperatoriaus (valstybės) išdavikas būdavo baudžiamas mirtimi. Reikia prisiminti tai, kad vos prieš keletą metų (31 m. pr. Kristų) toks likimas ištiko pretorijonų prefektą Lucijų Eliją Sejaną (lot. Lucius Aelius Seianus) ir jo bendrininkus, rezgusius sąmokslą prieš imperatorių Tiberijų. Visi jie buvo apkaltinti crimen laesae maiestatis ir nuteisti myriop.

Po Sejano, kuris globojo ir Pilotą, žlugimo ir per Romą nusiritusios apkaltinamųjų nuosprendžių už crimen laesae maiestatis bangos Judėjos prefekto padėtis tapo labai neužtikrinta. Už crimen laesae maiestatis ne sykį teisti ir tie, kurie valstybines pareigas buvo gavę tarpininkaujant Sejanui. Toks buvo ir Pilotas, o jo ištikimybė imperatoriui po minėtų įvykių tapo abejotina. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Pilotas suvokė, kad kitoks nei mirties nuosprendis Jėzui reikštų ne ką kita, o mirties nuosprendį sau pačiam. Neliko abejonių dėl to, kad žydai būtų pranešę į Romą apie tai, jog jis palaiko provincijoje rusenančius politinės prigimties maištus ir nesiima tinkamų priemonių prieš crimen laesae maiestatis, taip pats tapdamas nusikaltimo bendrininku. Tai grėsė ne tik nušalinimu nuo einamų pareigų, bet ir visišku karjeros bei asmenybės žlugimu.

Piloto suvokimą, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis esantis neteisingas, ir gailestį tiek nuteistajam, tiek sau pačiam, jog negali elgtis pagal savo sąžinę ir vidinį įsitikinimą, ženklina ir Evangelijoje pagal Matą aprašytas simbolinis gestas – rankų nusiplovimas (lustratio expiatoria): „Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24). Šis Piloto gestas interpretuojamas nevienodai. Dažniausiai tvirtinama, kad taip Pilotas pademonstravo nusikratantis atsakomybės dėl bylos baigties. Kita vertus, esama ir nuomonės, kad nusiplaudamas rankas Pilotas ne tiek parodė nesantis atsakingas už priimtą nuosprendį, kiek, suvokdamas jo reikšmę ir situacijos beviltiškumą, išreiškė apgailestavimą dėl nuteistojo, o gal ir dėl savęs paties, jog neturėjo drąsos pasielgti pagal savo sąžinę.

Nuosprendis, paskelbtas Kristui, atrodytų, priimtas laikantis formalių teismo proceso reikalavimų ir iš pažiūros teisėtas, bet neteisingas, nes paskelbtas šališko, išorės veiksnių politinio ir psichologinio spaudimo veikiamo teisėjo, negalinčio vertinti byloje esančių įrodymų ir jos aplinkybių pagal savo vidinį įsitikinimą bei nuspręsti pagal savo sąžinę. Čia verta prisiminti žodžius iš kino filmo „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ scenarijaus, kuriuos režisierius įdėjo į bene garsiausio visų laikų teisėjo Poncijaus Piloto lūpas: „Sapnavau, kad milijardai žmonių tūkstančius metų kasdien kartos mano vardą. Ir sakys, kad tai buvo taip pat ir mano kaltė…“

Iš tiesų galima daryti prielaidą, kad, jei Pilotas būtų buvęs nepriklausomas nuo pašalinės įtakos ir galintis netrukdomai spręsti, proceso pabaiga veikiausiai būtų buvusi visai kitokia: Jėzus būtų išteisintas, o kaltintojai patraukti atsakomybėn už tyčinį melagingą įskundimą (calumnia). Jėzaus skundėjai aiškiai suvokė, kad karaliaus vardą Jėzus vartojo ne politine prasme, kas būtų reiškę kėsinimąsi uzurpuoti Romai ir imperatoriui priklausančią valdžią, o kartu ir sudarę crimen laesae maiestatis nusikaltimo sudėtį, o mesijine prasme.

Kita vertus, negalima nepaminėti dar vienos ir, galima sakyti, kardinaliai priešingos pozicijos, tvirtinančios, kad Pilotas Jėzaus byloje apskritai nepaskelbė nuosprendžio. Evangelijos pagal Joną 19, 13–16 nurodyta: „Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių.“ Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti.“

Dėl to manoma, kad jokio nuosprendžio, vertinant iš romėnų teisės pozicijų, apskritai nebuvo. Situacija buvo panaši į aprašytą Franzo Kafkos „Procese“, kai kaltinamasis miršta taip ir nesužinojęs, kuo yra kaltinamas ir ar iš tikrųjų paskelbtas teismo nuosprendis.

Bausmės vykdymas

Suvokdamas, kad Jėzus apkaltintas neteisingai ir nepagrįstai, Pilotas dar mėgina išvengti bausmės vykdymo. Jis mėgino taikyti abolitio publica – priemones, primenančias šiuolaikinei baudžiamajai justicijai žinomus amnestijos ir / ar malonės taikymo institutus. Kristaus atveju tai buvo vadinamoji Velykų privilegija (privilegium paschale) – mėginimas atleisti nuteistąjį nuo bausmės vykdymo besiartinančios šventės proga.

Amnestijos taikymo Jėzaus byloje galimybė ne tik kelia daug abejonių, bet kartu ir liudija Piloto pastangų beviltiškumą. Pirma, nors amnestijos taikymas romėnų teisėje buvo žinomas, praktikoje dažnesnis jis tapo tik I a. pabaigoje. Kristaus laikmečiu tai buvo reti atvejai. Paprastai amnestiją taikydavo imperatorius arba Senatas, o provincijos vietininkui, atsižvelgiant į sprendimo svarbą, tokie įgalinimai galėjo būti suteikiami tik išimtiniais atvejais, numatant tai mandate. Mandatas – tai viena iš Romos imperatorių konstitucijų rūšių, kurioje išdėstomi pareigūnui (dažniausiai į provinciją skiriamam vietininkui) suteikiami įgaliojimai, jo kompetencija, duodamos valdymo instrukcijos.

Kaip ir šiais laikais, amnestiją romėnai taikė įvairiomis reikšmingomis ir iškilmingomis progomis, tačiau tokia vargiai galima laikyti Paschą (Pesachą) arba Velykas, t. y. nukariautos tautos – žydų – šventę. Be to, amnestija nebuvo taikoma asmenims, apkaltintiems nusikaltimais, už kuriuos grėsė mirties bausmė (crimina capitalia). Galiausiai Piloto mėginimą išvengti mirties nuosprendžio vykdymo niekais pavertė nepalenkiamos minios reikalavimas verčiau paleisti Barabą.

Aptariant Jėzui paskirtos mirties bausmės įvykdymo būdą, galima kelti klausimą, ar nukryžiavimas buvo vienintelis būdas bausmei vykdyti. Romėnai žinojo ir kitų mirties bausmės vykdymo būdų, kaip antai sudeginimas ar atidavimas sudraskyti laukiniams žvėrims. Tačiau vergai ar Romos pilietybės neturintys asmenys, nuteisti už nusikaltimus valstybei, dažniausiai buvo atiduodami nukryžiuoti. Tai buvo veikiau ne teisės normomis aiškiai apibrėžtas, o bausmių vykdymo praktikos nulemtas dalykas. Nukryžiavimas buvo romėniškos kilmės bausmė, o kryžius – romėnų kankinimo įrankis. Pagal žydų teisę toks mirties bausmės vykdymo būdas nebuvo taikomas, jį atstojo užmėtymas akmenimis.

Tradiciškai esame įpratę regėti Kristų, vaizduojamą nešiną kryžiumi pakeliui į bausmės vykdymo vietą – Golgotos arba Kalvarijos kalną. Kryžių sudarydavo bausmės vykdymo vietoje įkastas ir ne kartą naudojamas stulpas. Kryžiaus skersinį, kuris lotyniškai vadintas patibulum, pasmerktieji turėjo patys ant pečių atnešti iki nukryžiavimo vietos. Būtent kryžiaus skersinį, o ne visą kryžių nešti į Golgotą, klupti po sunkiai pakeliama jo našta ir priimti nenoriai teikiamą Simono Kirėniečio pagalbą teko ir Jėzui.

Nagrinėjant Jėzui paskirtos bausmės vykdymą, paminėtina, kad prieš nukryžiuojamas Jėzus buvo nuplaktas ir vainikuotas erškėčiais. Romos teisė nuplakimą suprato dvejopai. Tai galėjo būti tiek pagrindinė, tiek papildoma (fakultatyvi) bausmė. Skirta keletas nuplakimo rūšių. Lengviausia forma buvo taikoma už nesunkius nusikaltimus ir vadinta fustigatio. Būtent fustigatio, kaip pagrindinę ir vienintelę bausmę, prieš pasiduodamas minios spaudimui, ir ketino skirti Pilotas, sakydamas: „Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu.“

Kur kas žiauresnis nuplakimo būdas buvo flagelatio, kuris kaip pagrindinė ir vienintelė bausmė buvo skiriama už sunkesnių nusikaltimų padarymą.

Nuo pirmųjų dviejų buvo atribojama verberatio – pati brutaliausia nuplakimo forma, kai nuteistasis buvo išrengiamas, pririšamas prie stulpo ir plakamas bei mušamas kelių bausmės vykdytojų. Iš esmės niekas nekontroliavo šios bausmės vykdymo, todėl tik nuo vykdytojų valios priklausė, kiek ilgai truks ir koks žiaurus bus nuplakimas. Kita vertus, verberatio buvo laikoma papildoma bausme, dažnai taikoma kartu su pagrindine – nukryžiavimu, todėl nuplakimas negalėjo baigtis nuteistojo mirtimi. Prieš nukryžiuojamas verberatio patyrė ir Jėzus.

Dar vienas, ypač plačiai sakralinėje dailėje atspindėtas Kristaus pasijos momentas – vainikavimas erškėčiais – su romėnų teisės numatytomis bausmėmis neturi nieko bendro. Tai nebuvo nei įstatymiškai reglamentuota papildoma bausmė, nei nuplakimo ar nukryžiavimo bausmės dalis.

Baigiant aptarti Jėzui paskirtos bausmės vykdymą, dera įvertinti ir evangelistų minimą Jėzaus šono pervėrimą. Evangelistas Jonas liudija: „Tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Kam buvo reikalingas Išganytojo šono pervėrimas ietimi? Ar tokiu būdu siekta palengvinti kančią, pagreitinti mirtį ir taip reiškėsi savotiškas „humanizmas“ pasmerktojo atžvilgiu? Paprastai nuteistojo kančia buvo sutrumpinama ir jo mirtis pagreitinama sulaužant blauzdikaulius. Taip buvo pasielgta su drauge su Jėzumi nukryžiuotais nuteistaisiais. O šono pervėrimo tikslas buvo kitas. Bausmės vykdytoją saistė prievolė įsitikinti nuteistojo mirtimi, užtikrinti, kad šis nebūtų nuo kryžiaus nuimtas ir artimiesiems atiduotas dar gyvas, o šie nesiimtų jo gaivinti. Evangelijose minimas dūris ietimi ir buvo siekis įsitikinti, kad Jėzus iš tiesų mirė.

Baigiant aptarti bausmės įvykdymą, dera atkreipti dėmesį į vieną išskirtinę aplinkybę. Paprastai asmens, nuteisto už crimen laesae maiestatis, palaikus būdavo atsisakoma atiduoti šeimos nariams, o valdant imperatoriui Tiberijui pastariesiems netgi imta drausti viešai laikytis gedulo. Šiame kontekste visiškai neįprastas atrodo Piloto sutikimas patenkinti Juozapo iš Arimatėjos prašymą leisti nuimti Jėzaus kūną nuo kryžiaus ir dar tą pačią dieną palaidoti atskirame kape.

Pabaigai

Pabaigai – vienas labai įdomus faktas iš teisės istorijos. 1949 m. gruodį būrelis Europos krikščionių teologų kreipėsi į Izraelio Aukščiausiąjį Tribunolą su juridine prasme visiškai įmanomu prašymu – atnaujinti baudžiamąjį procesą Jėzaus iš Nazareto byloje.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas, įtvirtintas baudžiamojo proceso įstatymuose, numato galimybę atnaujinti baigtą baudžiamąją bylą, kai paaiškėja naujų jai reikšmingų aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis, be kita ko, laikoma ir nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, ir liudytojų parodymų ar kitų byloje tirtų įrodymų melagingumas.

Pateikdamas atsakymą į prašymą, Izraelio Aukščiausiasis Tribunolas pažymėjo, kad „istorinės medžiagos stoka neleidžia patvirtinti prielaidos, jog šiuo atveju būta žydų teisės normomis grįsto proceso, tuo tarpu esą visiškai akivaizdu, kad bylą nagrinėjo romėnų teismas“.

Remdamiesi tuo Izraelio Aukščiausiojo Tribunolo teisėjai konstatavo, kad bylos atnaujinimo klausimo sprendimas nepriklauso jų jurisdikcijai, ir rekomendavo pareiškėjams kreiptis į Italijos Respublikos teismines institucijas Romoje, kurios, kaip teisėtos Poncijaus Piloto jurisdikcinių įgaliojimų perėmėjos, galėtų pasisakyti šiuo klausimu. Italijos teismuose byla niekada nebuvo atnaujinta.

 

Šį straipsnį skiriu dviem šviesaus atminimo savo Mokytojams, su kuriais teko kartu dirbti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete (dabar – Mykolo Romerio universiteto Teisės mokykla). Kunigui, kanonų teisės specialistui prof. habil dr. Kazimierui Meiliui, vadovavusiam mano daktaro disertacijai ir ne vienus metus puoselėjusiam mintį parengti publikaciją, skirtą Kristaus teismo procesui. Deja, visus įsukantis kasdienių darbų ratas ir netikėta bei priešlaikė profesoriaus mirtis nepaliko galimybės imtis to drauge, todėl ši publikacija – savotiškas skolos grąžinimas. Taip pat praėjusiais metais amžinybėn išėjusiam mielajam profesoriui Stasiui Vėlyviui – vienam iškiliausių romėnų teisės žinovų Lietuvoje, rūpestingai puoselėjusiam romanistikos mokslo tradiciją.

Daugumos publikacijoje panaudotų paveikslų autorius yra Matthiasas Stomas, arba Matthiasas Stomeris (apie 1600–po 1649 m.) – Baroko epochos olandų arba galimai flamandų dailininkas. Nuo 1615 m. mokėsi dailės ir iki 1633 m. gyveno Romoje, vėliau – Neapolyje, Palerme. Mirė Sicilijoje. Daugiausia tapė scenas iš Kristaus gyvenimo, taip pat Senojo Testamento. Stiprią įtaką jo darbams padarė Caravaggio tapyba.

 

Marius Jonaitis