Žydams, kaip ir kaimyninėms tautoms, maistas buvo šventas. Dykumoje keliaujantiems beduinams visada grėsė badas. Tačiau ir žemę turintys valstiečiai nebuvo išimtis. Sausros laikotarpiai, o ypač priešų antpuoliai, atimdavo iš žmonių maisto išteklių. 

Galimybė dalytis maistu su kitais buvo laikoma akivaizdžiu Dievo palaiminimo, kuris buvo suteikiamas ne visiems, ženklu. Kanaaniečiai, senovės Palestinos gyventojai, už tai dėkojo motinai žemei. Žydai už tai dėkojo Viešpačiui. Todėl žmogui susitinkant su Dievu buvo dalijamasi ir ritualiniu stalu, t. y. aukomis. Kas priima maistą kaip Dievo dovaną, susivienija su Davėju, gimsta santykis tarp duodančiojo ir gaunančiojo. Tarp žydų tai pirmiausia buvo išreiškiama nekruvinomis aukomis, kurių metu Dievui buvo aukojami pirmieji žemės vaisiai. Atnašaudamas dalį maisto Dievui, žmogus pripažindavo, kad maistas yra Jo dovana, kad tai, ką jis turi, ateina iš Dievo.

Gyvybės duona

Kai Dievui buvo aukojama duona, simbolika buvo dar akivaizdesnė. Duona yra kasdienis maistas. Pripažinti, kad duona ateina iš Dievo, yra tarsi pasakyti: be Dievo negalėčiau gyventi. Pietų šalyse vynas yra kasdienis gėrimas. Šiame kontekste natūralu, kad Jėzus pasirinko duoną ir vyną kaip dieviškąją gyvybės dovaną, tačiau šiuo atveju kalbama apie amžinąjį gyvenimą. Kitos tautos žinojo, kad gyvena, nes maitinasi duona ir vynu. Prie to Jėzus priduria kai ką naujo: duonoje ir vyne, kuriuos Jis duoda, yra amžinasis gyvenimas ir Jis pats. „Aš esu gyvybės duona; kas ateina pas mane, nebealks, ir kas mane tiki, nebetrokš“ (Jn 6, 35).

Tačiau Izraelyje ne tik duona ir vynas turėjo simbolinę reikšmę. Pranašų tradicijoje Izraelio tauta lyginama su derlingu vynmedžiu (plg. Oz 10, 1). Dievas pristatomas kaip vynininkas, kuris persodino vynmedį iš Egipto į Pažadėtąją Žemę, rūpestingai jį augino ir laukė iš jo vynuogių. Graži Izaijo „vynmedžio giesmė“ (Iz 5, 1–7) gali būti adaptuota liaudies giesmė, kuri buvo giedama per vynuogių derliaus nuėmimą:

Tebūna man leista giedoti savo mylimajam mano meilės giesmę apie jo vynuogyną:
Mano mylimasis turėjo vynuogyną
derlingos kalvos atšlaitėse.
Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis
ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis.
Viduryje pastatė bokštą sargui,
įsirengė jame net vyno spaudyklą.
Tada tikėjosi, kad jis augins vynuoges,
bet priaugino rūgštuogių.
Dabar tad, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau jus
spręsti mano ir mano vynuogyno bylą.
Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui,
ko aš jame nepadariau?
Kodėl jis priaugino rūgštuogių,
nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?
Dabar jums pasakysiu,
ką ketinu daryti su savo vynuogynu:
išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas,
nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas.
Taip! Paversiu jį dykviete:
nebus jis genimas nei purenamas,
apžels erškėčiais ir usnimis.
Debesims įsakysiu,
kad nelietų ant jo lietaus.
Galybių VIEŠPATIES vynuogynas
yra Izraelio namai,
o daigai, kuriais jis gėrėjosi,
yra Judo vyrai.
Jis laukė teisingumo,
ir štai kraujo liejimas!
Jis laukė teisumo,
ir štai klyksmas!

Šiuo vynmedžio įvaizdžiu pranašas išreiškia Viešpaties ir Jo išrinktosios tautos santykių dinamiškumą. Vynuogyno vaisiai yra įvaizdis to, ką duos Dievo bendradarbiavimas su žmonija. Kaip skelbia 104 psalmė, vynas teikia džiaugsmą. Tai ženklas, kad Dievas palaimino dirbamą žemę. „Giesmių giesmėje“ vynas yra jaunikio ir nuotakos meilės simbolis. Perkeltas į religinę simboliką, jis reiškia Dievo meilę savo tautai. Netgi vyno gėrimo, girtuoklystės išryškinimas tampa dvasiniu įvaizdžiu, reiškiančiu persipildymą Dievo meilės savo tautai.

Kristaus kraujas eucharistiniame vyne

Per vestuves Kanoje Marija pastebėjo: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Simboliškai tai buvo aiškinama taip, kad Senajame Testamente tai reiškė gyvybingumo, linksmybės trūkumą. Tad pirmasis Jėzaus stebuklas – pasiūlyti naujo, stipraus vyno, kuris suplėšo senus vynmaišius (plg. Mk 2, 22). Tačiau savo gerąjį vyną Jis duoda pabaigoje, per Paskutinę vakarienę, Jis dovanoja naują amžinąjį gyvenimą. Todėl paskutinis Jėzaus stebuklas susijęs su pirmuoju: „Sakau jums, kad nuo šiol nebegersiu šio vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29). Taigi, jei geriant vyną užverda kraujas ir pasireiškia gyvybingumas, simboline prasme tai galioja ir eucharistiniam vynui. Geriant vyną Mišių aukoje, mumyse užverda paties Kristaus kraujas. „Gerkite iš jo visi, nes tai yra mano kraujas Naujosios Sandoros, išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 27–28).

Per Paskutinę vakarienę matome dar vieną Jėzaus gestą: Jis laužo duoną ir aukoja taurę. Niekas nedaroma atsitiktinai. Žydai buvo išlaikę senus klajoklių papročius. Duonos, kuri buvo laužoma valgio metu, galėjo imti šeimos nariai, tarnai, draugai, taip pat atvykę svečiai. Duonos laužymas su jais reiškė bendrystės dovaną arba draugystės užmezgimą (plg. Ps 41, 10; Jn 13, 18). Per bendrą valgį šeima išsiplėsdavo, užsimegzdavo nauji santykiai, nes į šią bendrystę galėdavo būti priimti ir nauji nariai.

Valgis buvo tinkamas metas susitaikyti ir sustiprinti draugystę. Jei namų šeimininkas norėdavo ką nors ypatingai pagerbti, jis pakildavo nuo stalo ir eidavo patarnauti. Taip skaitome, pavyzdžiui, apie Abraomą, kuris prie Mamrės ąžuolų išsiruošė aptarnauti trijų paslaptingų svečių (plg. Pr 18, 1–18). Ta proga jis gavo žinią, kad turės sūnų ir taps didelės tautos tėvu.

Dievo tautos gimimas

Per Paskutinę vakarienę Jėzus, kuris yra Šeimininkas ir Valdovas, atsistojo ir nuplovė apaštalams kojas (plg. Jn 13, 1–20). Šis gestas juos taip nustebino, kad Petras griežtai protestavo (plg. Jn 13, 6–8). Jėzus atlieka šį gestą kaip pranašišką ženklą. Jis pagerbia savo mokinius, kurie tampa Jo draugais, šeimos nariais. Todėl Jis laužo duoną ir siūlo jiems taurę. Jėzaus šeima yra dieviškajame gyvenime, Švenčiausiosios Trejybės gyvenime.

Taip gimsta nauja Dievo tauta, esame perkeliami į Naują Pasaulį. Jėzus tai puikiai supranta, todėl palaimina duoną ir taurę. Ši apeiga buvo naudojama per iškilmingas žydų vakarienes, kuriomis buvo dėkojama Dievui. Didžiausia nauda dabar prasideda, įvedus Naujojo Testamento liturgiją. Todėl mūsų slėpinį nurodo hebrajiškas posakis, reiškiantis dėkojimą, ir į graikų kalbą išverstas Eucharistija.

 

Jokūbas Marija Goštautas