Šie žodžiai yra tokie kupini turinio ir tokie gražūs, kad krikščionys nuo pat pradžių Kristų vadino pasaulio šviesa. Ką šie Jėzaus žodžiai reiškia mums, čia ir dabar? Pasak pamokslininko, pirmoji šių žodžių reikšmė yra ta, kad Jėzus yra pasaulio šviesa, nes jis yra aukščiausias ir galutinis Dievo apreiškimas žmonijai. Naujumas slypi tame, kad pats Jėzus yra apreiškėjas ir apreiškimas. Aš esu šviesa, o ne aš nešu šviesą į pasaulį, sakė Jėzus. Jis yra ir skelbėjas, ir žinia.

Antroji prasmė – Jėzus yra pasaulio šviesa, nes jis šviečia pasauliui, tai yra atskleidžia pasaulį jam pačiam, leidžia pasauliui pamatyti save tokį, koks jis yra Dievo akivaizdoje, sakė kardinolas ir toliau kiek plačiau aptarė abu šiuos aspektus.

Šviesa, kuri yra Kristus, visada turėjo rimtą konkurentą – žmogaus protą. Diskusijos apie tikėjimo ir proto santykį, tiksliau, apie žmogaus proto ir dieviškojo apreiškimo santykį, pasižymi radikalia asimetrija. Tikintysis ir ateistas yra protaujantys žmonės, racionalumas – tai vienam ir kitam būdinga savybė, tačiau ateistas, skirtingai negu tikintysis, neturi tikėjimo. Tikintysis kalba savo pašnekovo ateisto kalba, tačiau ateistas nekalba tikinčiojo kalba. Štai kodėl geriausia diskusija apie tikėjimą ir protą yra ta, kuri vyksta žmogaus viduje, tarp jo paties tikėjimo ir proto. Žmonijos mąstymo istorijoje turime garsių tokio dialogo pavyzdžių: Augustinas iš Hipono, Tomas Akvinietis, Blaise’as Pascalis, Sørenas Kierkegaard’as, Johnas Henry Newmanas, galėtume pridėti Joną Paulių II, Benediktą XVI. Kiekvienas iš jų daro išvadą, kad aukščiausias žmogaus proto veiksmas yra pripažinti, jog yra kažkas virš jo. Tai taip pat labiausiai išaukština protą, nes rodo jo gebėjimą peržengti save, sakė kardinolas R. Cantalamessa. Yra tik du galimi įtampos tarp tikėjimo ir proto sprendimo būdai – arba uždaryti protą „grynojo proto“ ribose, arba peržengti šias ribas, leisti protui „irtis į gilumą“.

Kita, kaip sakyta, žodžių „pasaulio šviesa“ reikšmė yra ta, kad ši šviesa apšviečia viską, kas yra pasaulyje. Pasak pamokslininko, šia antrąja prasme Jėzus ir jo Evangelija turi pavojingą konkurentą ar netgi vidaus priešą. Žodžiai „pasaulio šviesa“ gali būti suprantami ne kaip „šviesa pasauliui“, bet kaip paties pasaulio šviesa. Pastaruoju atveju ne Evangelija, bet pasaulis verstų viską matyti savo šviesoje. Pavojus prisitaikyti prie šio pasaulio – supasaulėjimas – gresia ir religinėje bei dvasinėje, ir socialinėje srityse. Štai dėl ko šv. Paulius ragino Romos krikščionis: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Supasaulėjimas gali turėti daug priežasčių, tačiau pagrindinė yra tikėjimo krizė. Būtent tikėjimas yra pagrindinis kovos laukas tarp krikščionio ir pasaulio. Per tikėjimą krikščionis nepriklauso pasauliui, pasauliui suprantamam kaip tai, kas priešinasi tikėjimui. Didžiausia mūsų paguoda šioje kovoje su pasauliu, kuris yra mumyse ir kuris yra išorėje, yra žinojimas, kad prisikėlęs Kristus ir toliau meldžiasi už mus Tėvui žodžiais, kuriais jis atsisveikino su savo apaštalais: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15).

 

(jm / Vatican News)