Didysis penktadienis yra diena, kai Bažnyčia neatlieka to, kam ji skirta – neaukoja šventųjų Mišių. Sakytume, kas čia tokio? Tačiau juk Mišios yra vienintelė tobuliausia Dievo garbinimo forma, per kurią ir toliau tęsiasi pasaulio atpirkimas.

Neaukodama Mišių, Bažnyčia apiplėšia save ir visą pasaulį, apiplėšia skaistyklos sielas. Tačiau šiandien Bažnyčia pati yra apiplėšta, nes nebėra jos Viešpaties ir Sužadėtinio: „Jums taip niekad tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane?“ (Rd 1, 12).

Atrodo, viskas prarasta, tačiau Bažnyčia su viltimi ir dėkingumu šiandien garbina Kryžių, mirties įrankį, kuris tapo Gyvenimo bei Išganymo ženklu. Ant kryžiaus altoriaus buvo paaukotos pirmosios ir vienintelės Mišios – kruvinoji auka, kuri yra sudabartinama nekruvinu būdu. Ant Kryžiaus gimė pati Bažnyčia – iš perverto Kristaus šono, kaip Ieva iš Adomo.

Didžiojo penktadienio liturgija perėjo ilgą kaitos laikotarpį, nuo Apaštalų laikų kai kurios krikščionių bendruomenės šią dieną šventė kaip Velykas – Viešpaties Perėjimą. IV a. Jeruzalės Bažnyčia įvedė Didžiojo penktadienio apeigas. Lotynų Bažnyčia šią dieną vadino Feria VI in Parasceve (šeštoji pasiruošimo šabui diena).

Pradžios apeigos

Pamaldos pradedamos kunigo atėjimu prie altoriaus bei prostracija – parpuolimu ant žemės. Šis tik šiose apeigose naudojamas gestas yra labai senas ir biblinis, nes išreiškia ne tik atgailą (esu lygus su žeme), bet ir pagarbią nuostabą. Šventajame Rašte gausu prostracijos istorijų, užtenka pacituoti Apreiškimo knygą: „O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą“ (Apr 11, 16). Kadangi neaukojamos Mišios, altorius yra be užtiesalo, žvakių, kryžiaus.

Dievo žodis

Pirmasis skaitinys mums kalba apie Viešpaties Tarną, kuris buvo nukankintas, bet Dievas Jį išgelbėjo, nes Jis pats sutiko mirti už nusidėjėlius. Šioje pranašo Izaijo giesmėje Bažnyčia regi Skausmų vyrą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: „Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, Jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.“ Savo kančia ir mirtimi Jėzus panaikino mūsų skolos raštą ir atpirko iš nuodėmės vergijos.

Todėl ir kentėdamas Viešpats žinojo, kad Tėvas Jo neapleis, ir taip mums paliko pasitikėjimo Dievu pavyzdį: „Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas. Mane dėl savo ištikimybės vaduoki. Į tavo rankas pavedu savo gyvybę, mane išvaduosi, Dieve ištikimasis“ (atliepiamoji psalmė).

Kristaus kryžius mums tapo malonės sostu – susitikimo su Dievu vieta, kur galime rasti atgaivinimą ir atnaujinimą: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku“ (antrasis skaitinys).

Vietoj Evangelijos skaitinio girdime Kančios istoriją pagal Joną, labiausiai jaudinančią ir simbolių pilną istoriją.

Maldavimai

Vietoj visuotinės maldos giedami maldavimai su maldomis. Tai, ko gero, seniausia liturginės maldos forma, siekianti II a.

Kunigas gieda maldavimą, o paskui sako pačią maldą. Romos liturgijoje šie Didžiojo penktadienio maldavimai žinomi jau nuo VIII a. Meldžiamasi pirmiausia už Bažnyčią (ją pačią, popiežių, visus tikinčiuosius: tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, už katechumenus), atsiskyrusius jos narius (pirminėje formoje įvardinamus kaip eretikus bei atskalūnus), kitų tikėjimo narius: žydus (labiausiai reformuota malda), Kristaus nepažįstančiuosius, taip pat už ateistus, valstybių vadovus ir galiausiai visus reikalus.

Kryžiaus garbinimas

Ši apeiga mus pasiekia iš IV a. Jeruzalės Bažnyčios Tikrojo Kryžiaus garbinimo liturgijos. Romos liturgijoje ji įvesta VII a. Po paskutinės reformos ji supaprastinta: seniau kunigas turėdavo nusiauti batus ir eidamas priklaupti tris kartus (tobulas pagarbinimas) bei pabučiuoti kryžių.

Kunigas tris kartus iškelia kryžių, pamažu nuimdamas violetinį šydą, ir gieda: „Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“, o choras atsako: „Ateikite, pagarbinsime jį.“ Mirties ir prakeikimo įrankis mums tapo Išgelbėjimo ženkluǃ Graži legenda pasakoja, kad Jėzaus Kryžius išaugo iš Gyvybės medžio, kuris augo Rojaus sode, sėklų. Taip, iš tiesų, kaip per medį atėjo prakeikimas, taip per medį nužengė ir išganymas: „Juk palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas“ (Išm 14, 7).

Priekaištai

Žmonėms garbinant kryžių turėtų būti giedami priekaištai (improperia), atėję iš graikiškosios liturgijos per Galijos Bažnyčią ir Romos liturgijoje įsitvirtinę XIV a. Improperia – tai dramatizuoti Kristaus priekaištai savo tautai, vardinant tai, ką Viešpats jai padarė, o kaip ji Jam atsilygino:

Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man! Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams.
Aš tau praskyriau jūrą, o tu man ietimi perdūrei šoną.
Aš debesies stulpu tau rodžiau kelią, o tu mane atvedei į Piloto teismą.

Tačiau ir kiekvienam iš mūsų Viešpats galėtų pasakyti: „Ką Aš tau padariau ir kuo nuliūdinau, atsakyk man?“ Juk pernelyg dažnai už Viešpaties gerumą atsimokame tik… nuodėmėmis.

Komunija

Didžiojo penktadienio pamaldos baigiamos Komunijos atnešimu iš Garbinimo altoriaus ir jos padalijimu. Tiesą sakant, tai yra nuolaida tikintiesiems, nes iki pat IX a. Romos liturgija Didįjį penktadienį šios apeigos nepripažino: kadangi neaukojamos šventosios Mišios, negalima ir Komunija. Bažnyčia išties buvo apiplėštaǃ Iki 1955 m. reformos Komuniją priimdavo tik kunigas, kuris atlikdavo missa praesanctificatorum – priimdavo vakar konsekruotą ostiją ir nekonsekruotą vyną.

Procesija į Kristaus kapą

Pasibaigus pamaldoms, vyksta eucharistinė procesija į stilizuotą Kristaus kapą – altorių su mirusio Kristaus figūra. Ten pastatoma monstrancija uždengtu šydu ir tęsiasi Viešpaties garbinimas. Ši apeiga atsirado suklestėjus eucharistiniam kultui ir yra tarsi priminimas, kad Viešpats visada yra su mumis net ir mirties sutemose.

 

 

Robertas Urbonavičius