Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui.“ Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

VIEŠPATIES VEIDO ŠVIESA

Šviesos kalnas, su kuriuo susiduriame Morkaus pasakojimo viduryje, yra savotiška visos Evangelijos  takoskyra. Jei Gerojoje Naujienoje stengsimės įžvelgti ir suprasti, kas yra Jėzus, aiškiai galime pamatyti, kad iki Atsimainymo aprašymo buvo pasakojama apie Jėzaus Mokytojo darbus ir dienas, tuo tarpu, pradedant nuo Atsimainymo piešiamas kilnus Dievo Sūnaus atvaizdas.

Jėzus vėl su savimi pasiima pirmus pašauktuosius mokinius: viskas pasakojama iš mokinių perspektyvos, atskleidžiama tai, kas vyksta su jais. Jėzus nusiveda mokinius ant aukšto kalno ir ten atsimaino jų akivaizdoje. Kalnai Biblijoje yra suprantami, kaip vieta, kur gyvena Dievas. Šia prasme jie suteikia žmogui galimybę naujai pažvelgti į pasaulį, suvokti jį nauju kampu, stebėti jį iš viršaus, iš kito taško. Žvelgti Dievo žvilgsniu…

Petras yra sužavėtas to, ką mato, ir tuojau pat prabyla: „Rabi, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines“. Petro entuziazmas, jo žodžiai: „gera mums čia būti“ parodo, kad tikras tikėjimas, toks, kaip kasdieninė duona, kyla iš nuostabos, iš meilės, kuri svaigina ir netelpa širdyje.

Petrą žavi ne Dievo visagalybė, ne stebuklo spindesys ar specialiųjų efektų žavesys, bet Jėzaus veido grožis, į kurį žvelgdamas žmogus pagaliau pasijunta namuose: gera mums čia būti! Kitur mes visada esame dar toli, dar tebesame kelyje.

Atsimainymo evangelija suteikia sparnus mūsų vilčiai: tai pranašystė, ženklas, jog blogis ir tamsa niekada nelaimės. Žmogaus likimas yra kitoks, nes Adomo prigimtyje slypi šviesa, laikoma molio kiaute, ir žmogaus pašaukimas yra išlaisvinti tą šviesą.

Savo emocijomis Petras atveria mums kelią. Norėčiau ir aš, galbūt ne visai gerai, kaip ir Petras, parinkdamas žodžius, pasakyti, kad ir man kartais teko prisiliesti prie tikėjimo grožio, kad ir man tikėti, reiškė: pajusti pilnutinio gyvenimo vertę. Petras, pagautas entuziazmo, ėmėsi greitų ir ne iki galo apgalvotų sprendimų: „pastatykime tris palapines“. Taip jis išreiškia savo meilę, o įsimylėjusieji, kaip visi žinome, nesugeba veikti racionaliai, tačiau drauge tai reiškia ir gyvybingą jėgą, verčiančią judėti pirmyn. Spindinti šviesa, tegul nušvitusi ir trumpam, vienai akimirkai, yra tai, kas leidžia gyventi tikrą, žmogaus vertą gyvenimą.

Mūsų supratimo, mūsų intelekto, mūsų šviesos mums nepakanka. Mus supantys dalykai nėra aiškūs, istorija ir ateities keliai anaiptol nėra akivaizdūs. Tačiau pasaulis yra apsuptas šviesos. Tai žino visos religijos, tai žino įsimylėjusieji, menininkai, tyros sielos žmonės. Ir Jėzaus mokiniai prisimins tą šviesą, kai juos apsups sutemos, kai jų Mokytojas bus suimtas, surakintas grandinėmis, išjuoktas, paniekintas, kankinamas, nukryžiuotas…

Tiek jiems, tiek daugeliui koncentracijos stovyklose ar gulaguose kentėjusių žmonių, iki pat mūsų dienų, neramių ir grėsmingų, tiek ir mums, užklupus žiemai, savo sielos archyvuose gali tekti ieškoti šviesos pėdsakų, saulės, kad palaikytų mūsų tikėjimą.

Viešpaties Veido šviesos…

Adolfas Grušas