Pasitikiu tuo, ką myliu, tuo, kas yra mano gyvenimo dalis, be ko aš neįsivaizduoju gyvenimo. Kam patikiu slapčiausius norus? Su kuo noriu būti kiekvieną akimirką? Būna tokių artimųjų, draugų, su kuriais galiu nueiti papildomą mylią. Bet ar dėl Dievo galiu nueiti papildomą mylią? Ar Dievas yra mano gyvenimo dalis? Didžiausia dalis. Ar aš pasitikiu Dievu taip, kad patikėčiau Jam savo gyvenimą. Ar aš pasitikiu Dievu taip, kad eičiau Dievo pėdomis. Ieškau atsakymų.

---

Sprendžiama apie žmogų iš jo darbų. Ir iš jo meilės. Kadangi viską matuoju žmogiškais masteliais, tai ir Dievui pritaikau tuos pačius kriterijus. Pasitikiu Dievu dėl Jo meilės, kuri yra besąlygiška, be ribų, be išlygų. Tai įtikina mane pasitikėti Dievu. Dievas nematuoja mano meilės. Už mažiau duoda daugiau. Dievas kviečia Juo pasitikėti. Bet pirma turiu pamilti, kad pasitikėčiau.

Žvelgiu į Dievo istoriją, atėjusią į žemę su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Dievas atėjo į žemę manęs apkabinti. Jis kviečia Juo pasitikėti. Dievas yra vienintelė mano viltis. Viešpats kviečia Juo pasitikėti, gulėdamas Betliejaus tvartelyje. Kad pasilenkusi prie ėdžių aš pamatyčiau visagalį ir mylintį Dievą, į kurio glėbį puolu pasitikėdama, pasitikėdama Juo vieninteliu, galinčiu mane apginti ir pasaugoti. Kūdikėlis Jėzus kviečia Juo pasitikėti. Jo mažume sutelpa visa Jo meilė. Pasitikėti Dievu – tai tikėti Jo meile. Tikėti, kad Dievas kuria mano gyvenimą kartu su mano mažomis pastangomis. Aš dalyvauju Dievo kūrimo darbe, nes tai mano gyvenimas. Gyvenimas, kurį patikiu Dievui.

Viešpats Jėzus ėjo per pasaulį skelbdamas savo žinią. Žinią, kad nesame vieni. Kad turiu kuo pasitikėti. Švč. Trejybės paslaptis gaubia mūsų širdis. Ir aš pasitikiu tuo, kas slepiasi po šia paslaptimi. Amžinybėje ši paslaptis taps slėpiniu ir atsiskleis. Aš būsiu panardinta Jo meilėje ir pamatysiu, kad Dievu pasitikėjau ne veltui.

Kai Viešpats nešė kryžių į Golgotą, aš tiesiog privalėjau tikėti Šventojo Rašto pranašyste, kad Viešpats prisikels. Ar tikėjau? Tikėjau labai maža dalele. Ir ta dalelė buvo įkvėpta Dievo. Tikėti, kad nukryžiavimas ir mirtis yra ne pabaiga, reikia Dievui atsidavusios širdies. Pasitikinčios. Viešpats guodė verkiančias moteris, taip Jis guodžia ir mane, prie Jo kryžiaus laukiančią stebuklo. Prie kryžiaus, kuris yra mūsų išganymo įrankis. Ženklas Dievo meilės. Viešpats mirė ir prisikėlė, kad Juo pasitikėčiau. Tikėčiau, jog tamsią valandą gimsta viltis. Pasitikėčiau taip, kad Dievo rankose viskas, kas negalima, virsta galima. Kad ir pati mirtis yra pavaldi Dievui. Kaip po to aš galiu nepasitikėti Dievu. Viešpaties kryžius yra mano nuodėmės. Ir aš slepiuosi, norėdama uždengti savo gėdą. O Dievas kviečia Juo pasitikėti ir grįžti pas Jį. Pareinu. Pareinu namo.

Dievas kviečia su pasitikėjimu eiti prie klausyklos langelio. Kur slaptoje su kunigu atsiskleis mano širdis. Klūpėdama aš vis kartoju, kad pasitikiu Dievo gailestingumu, Jo meile. Jo galia atleisti mano nuodėmes. Čia aš pasitikiu Dievu labiausiai, nes atnešu savo sugrudusią širdį. Dievo meilė atleidžia mano nuodėmes, tai kaip galiu ja nepasitikėti. Klaupiuosi prie klausyklos langelio, kad pakilčiau užaugusi, sutvirtėjusi ir pasiryžusi kovoti su pagundomis, kad sutvirtėtų mano pasitikėjimas Dievu. Pasitikėjimu, kuris taip reikalingas mano gyvenimui.

Kiekvieną dieną atsistoju Dievo akivaizdoje. Ištariu Dievui pasitikėjimo žodžius. Kasdien atsiduodu į Dievo rankas, jaučiu Jo globą ir rūpestį. Kai atsiklaupiu maldai, vis kartoju, kad pasitikiu Dievu, nes vienatvė visatoje mane palaužtų. Palaužtų kaip nepasitikėjimas Dievu. Malda aš bandau užmegzti ryšį su Dievu, noriu Jam priklausyti. O priklausyti Dievui – tai pasitikėti Juo. Maldoje aš kalbuosi su Dievu, nusiraminu. Ieškau Dievo rankos, taip rodydama pasitikėjimą Juo. Žmogus gyvena ieškodamas meilės. Ieškodamas to, kuo galėtų pasitikėti. Žvelgiu gilyn. Ieškau Dievo ženklų. Dievas išmokė mus melstis. O melstis galiu tik pasitikėdama. Tikiu, kad būsiu išklausyta, paguosta, pakviesta pokalbio. Pokalbio apie meilę, gyvenimo prasmę, Dievo gailestingumą. Patirtas Dievo gailestingumas leidžia vis labiau pasitikėti Dievu.

Einu kasdieniniais gyvenimo keliais, ieškodama atramos. Ir sutinku Dievą. Laukiantį ir pasiilgusį mano mažumo. Dievas skatina mane pasitikėti Juo. Toli nukeliauta. Bet net dalies kelio nebūčiau nuėjusi, nepasitikėjusi Dievu ir nesulaukusi Jo pagalbos. Dievas skatina į Jį kreiptis, kad galėtų mane apdovanoti. Mane įsuka kasdienė rutina, ir aš užmirštu svarbiausius tikslus. Pasiekti Dievą Jam padedant. O siekti Jo galiu tik pasitikėdama Jo pagalba, atidžiai klausydama širdimi. Ar tik neišgirsiu Dievo žingsnių. Jis yra šalia. Nes tas, kuris myli, yra visada šalia. Ir aš pasitikėdama Dievu stoju į pakviestųjų būrį, ir girdžiu ištartą mano vardą. Nes visada pasitikėjau Dievu, kad Jis mane pakvies. Pakvies į bendrystę su Juo ir su visais, kuriuos myliu.

Pasitikėjimas Dievu ypač padeda skausmo akimirką. Nuolankiai priimant Dievo valią. Kartais būna tai padaryti sunku, kartais nesuprantama. Bet kaip aš galiu nepasitikėti Dievu, kuris paprašė Jį vadinti Tėvu? Tėvu, vis laukiančiu, kada atsigręšiu, laukiančiu, kad pasirinkčiau teisingai, laukiančiu, kad pasitikėčiau Juo besąlygiškai. Kad ateičiau pas Dievą atvira širdimi, nepaslėptomis mintimis, su tvirtu ir nuolatiniu nusistatymu Juo pasitikėti. Kuo galiu kitu pasitikėti, kur kitur aš galėčiau eiti? Norėčiau surasti kelią, parvedantį mane į Dievo namus, ir juose pamatyti savo gyvenimo vaisius amžinybės šviesoje, Dievo šviesoje, Dievo, kuriuo pasitikėjau.

 

Virginija Adomonytė

Bernardinai.lt