Šiomis dienomis Bažnyčios laivą krečiant audroms, kai kurie geros valios žmonės uoliai pabrėžia, kad atsisakius kunigiškojo celibato taisyklės ji rastų uostą, kuriame galėtų grįžti į saugaus plaukiojimo sąlygas. Tai pasiūlymas, kurio lengvabūdiškai atsisakyti būtų beprasmiška.

Cathopic.com nuotrauka

Kunigų santuokos šalininkai teigia, kad santuokiniai santykiai leidžia užtikrinti sveiką ir subalansuotą lytiškumą, leidžiantį išvengti įvairių rūšių seksualinio išnaudojimo pagundų, kylančių dėl priverstinio susilaikymo. Šį argumentą šiek tiek sumenkina tai, kad per tūkstančius metų įrodyta, jog santuokos toli gražu nepakanka, kad automatiškai būtų pašalintos visų įmanomų rūšių neištikimybės.

Kita vertus, labai abejotina, ar lytinis aktyvumas turėtų būti griežtai nenumaldomas poreikis, kurio suvaržymas reikštų gresiantį suluošinimą. Tai ne tas pats, kas maisto ir asmeninės higienos poreikis: intymios ir lytinių santykių pasekmės yra daug didesnės nei fizinės priežiūros (įskaitant sportą ir laisvalaikį) ar maisto. Seksualinio išnaudojimo sukelta trauma gerai iliustruoja šį skirtumą. O lytinė tapatybė išgyvenama ne tik konkrečiai lytiniuose santykiuose ir veiksmuose, bet pirmiausia daugelyje kasdienio, privataus ir socialinio gyvenimo aspektų.

Pradžioje buvo vedusių kunigų, bet nebuvo vedusių vyskupų

Taip pat reikėtų pažymėti, kad daugelyje bažnyčių nėra dvasininkų celibato. Taip yra tarp protestantų. Tačiau jų pastoriai paprastai nelaikomi kunigais ir neprivalo tuoktis. Ir vedę dvasininkai nėra panacėja. Tai patvirtina faktas, kad tradicinės reformatų bendruomenės, regis, nesiskundžia, jog jų maldos namai tampa per maži dėl žmonių antplūdžio. Naujesnės vadinamosios „evangelinės“ denominacijos, be abejo, sulaukia tam tikros sėkmės, ypač Amerikoje, Afrikoje ir net Azijoje. Tačiau taip yra ne todėl, kad jų pamokslininkai yra vedę. Greičiau dėl emocinės jų apaštalavimo kokybės, kuri yra viliojanti, netgi pavergianti, o jų moralinis konservatyvumas vargu ar atitinka lyčių lygybės reikalavimus.

Vedusių kunigų yra ir tarp ortodoksų bei Rytų krikščionių, įskaitant ir tuos, kurie yra susijungę su Roma. Viena vertus, tai taikoma tik parapijų dvasininkams, o vyskupai renkami iš vienuolių, davusių skaistybės įžadus. Tai grindžiama istoriškai patvirtintu faktu, kad apaštalai, kurių įpėdiniai yra vyskupai, savo misijose neturėjo žmonų, nes viską, įskaitant šeimas ir profesijas, buvo palikę. Kita vertus, jei vedę vyrai iš pradžių vykdė ganytojo ir net liturgisto funkcijas, tai buvo daroma siekiant patenkinti tiesioginius dvasinius ir sakramentinius išsklaidytų ir net persekiojamų bendruomenių, kurias įkūrė keliaujantys apaštalai, neturėję šeimų, arba jų įpėdiniai, kurie taip pat nebuvo vedę, poreikius.

Kai kunigai galėjo būti sulyginti su savo vyskupais

Įteisinus krikščionybę, nedaug kas pasikeitė, nes dėl barbarų invazijų, arijonų krizės ir kitų erezijų ji išliko trapi. Netrukus Rytų krikščionybei grėsmę kėlė, o vėliau ją ėmė engti besiplečiantis islamas. Vakarų „depagonizacija“ buvo daugiau ar mažiau baigta tik apie 1000-uosius metus. Tik tada Lotynų Bažnyčia sugebėjo išplėsti celibato normą, kuri visada buvo savaime suprantama vyskupams, net jei jie tapo sėslūs, ir taikyti ją savo pasiuntiniams net atokiausiuose pasaulio kampeliuose.

Šiandien galima kelti klausimą, ar sekuliarizacija Vakaruose, dėl kurios praktikuojantys katalikai tampa mažuma, įteisintų grįžimą prie empirinio sprendimo, kai senovės sunkmečiu kunigais buvo įšventinami vedę vyrai? Kalbėkime rimtai: krikščionofobija neturi nieko bendra su imperatoriaus Diokletiano įsakytomis represijomis ir neverčia religinės praktikos slėpti pogrindyje. Tie, kurie iš tiesų ieško kunigo, gali jį susirasti be didesnio vargo ar rizikos. Problema yra ne dvasininkų trūkumas, o tikinčiųjų, žinančių, kad jų paslaugų reikia nuolat, trūkumas.

Ar pasauliečių elitas turėtų būti klerikalizuotas?

Vis dėlto turime savęs paklausti, ar katalikų bendruomenių lūkesčiai iš tiesų yra lemiamas presbiterinės kunigystės apibrėžimo kriterijus. Jei į socialinius darinius žvelgsime tik stebėdami jų funkcionavimą (ir disfunkcijas), atrasime, kad jie egzistuoja tik formaliai, ir padarysime išvadą, kad dabartinėmis sąlygomis jie gali išlikti tik privačių asociacijų – susirinkimų demokratijos – režimu, kai valdymą vykdo saujelė aktyvistų. Tad ir rezultatas būtų ne klerikalizmo išnykimas, bet elitinio pasauliečių luomo, kurį sudarytų aktyvistai, iškylantys iš gretų (kartais su tam tikromis vizijomis ar prioritetais) ir pripažįstami ar prisistatantys kaip „tautos“ (iš tikrųjų jau sudarančios gyventojų mažumą) įkūnytojai, klerikalizacija.

Bažnyčia yra ne tam, kad paprasčiausiai atsilieptų į reikalavimus, bet veikiau ji kviečia mus tikėtis kažko daugiau: kažko, kas meta iššūkį drąsiausiems užmojams, ir tai daro nepatogiais būdais – būtent gyvenimo, stipresnio už mirtį, ir ne jį užgrobiant ar užvaldant, bet aukojant save be išlygų ir nebijant artimiausioje ateityje viską prarasti.

Žvelgdami į institucijas iš išorės arba iš vidaus, suklupdami ant tiesioginių regimybių ir vertindami jas kaip neskaidrias, nesugebame paaiškinti, kodėl ir kaip Bažnyčia išsilaiko, ir raginame ją pertvarkyti pagal tai, kas dabar skelbiama, priimtina. Tačiau tai reiškia pamiršti, kad Bažnyčia yra ne tam, kad paprasčiausiai atsilieptų į reikalavimus, bet veikiau ji kviečia mus tikėtis kažko daugiau: kažko, kas meta iššūkį drąsiausiems užmojams, ir tai daro nepatogiais būdais – būtent gyvenimo, stipresnio už mirtį, ir ne jį užgrobiant ar užvaldant, bet aukojant save be išlygų ir nebijant artimiausioje ateityje viską prarasti.

Be bažnytinės institucijos išlikimo

Kunigas yra šios vizijos nešėjas, kviečiantis mus peržengti save, o ne tik pasitenkinti savimi. Jo misijos neapibrėžia bendruomenių struktūrizavimo imperatyvai. Krikščioniškajai egzistencijai būdingas troškimas išsivaduoti iš savo ydų ir būti pamaitintam Kristaus, kuris pats save padaro duona, nėra natūralus nei individams, nei bendruomenėms. Be to, kas galėtų sau leisti sakyti: „Tai yra mano Kūnas“, arba: „Aš atleidžiu jums nuodėmes“? Mums reikia pasiuntinių, kurie parodytų, kad ne žmogus savaime atsigręžia į Dievą, bet Dievas pirmas pas jį ateina per visą asmeninių perdavimų grandinę, kuri tęsiasi nuo apaštalų ir prasideda nuo Jėzaus iš Nazareto, kuris su niekuo nesudarė jokio išskirtinio ryšio, kad visi galėtų dalyvauti Jo gyvenime.

Iš to neiškyla, kad kunigas visais atvejais būtų „kitas Kristus“, apdovanotas neklystamumu. Tačiau bažnytinio celibato atveju kalbama apie Bažnyčios apaštališkumą, nes įšventintasis tarnas atitinka paties Kristaus, jo apaštalų ir jų įpėdinių vyskupų (visose Bažnyčiose, išskyrus protestantų) gyvenimo būdą. Tai taip pat sakramentų, kurių negali teikti bet kas, apimtis. Galiausiai skaistumas ir vientisumas liudija viltį, kuri toli pranoksta bažnytinės institucijos įamžinimą.

Jean Duchesne